Į parodas ėjau nusiteikusi imliai, bet ir tai nepadėjo. Labai norėjau pamatyti vadinamąją moterų dailininkių parodą „Apie jas“ „Arkos“ galerijoje, nes sambūriai, kad ir kokiu pagrindu jie būtų suorganizuoti, visuomet turi bendrystės jėgos pažadą. Parodos įvardijimas, žinoma, primena tarpukario moterų dailininkių pastangas įteisinti savo veiklą kaip apskritai galimą. Tai kelia nostalgiją, bet nebėra aktualu, nes garsių ir stiprių menininkių netrūksta nei pasaulyje, nei Lietuvoje. Todėl šios parodos užduotis turėtų būti kiek kita. Ir dabar įmanoma suformuluoti temą apie vis dar iškylančias kliūtis būti menininke ar apie specifiškai moterims aktualius kitus klausimus, bet parodoje nieko panašaus nėra.
Moterų dailininkių jungtinius pasirodymus Lietuvos dailininkų sąjunga organizuodavo ir anksčiau, atsiliepimai buvo prasti, po jų vis iškildavo tas pats klausimas - kam taip pasivadinti, jei dalyves sieja kone vien tik lytis? Na, nebent dar narystė dailininkų sąjungoje ir ieškojimas bet kokios progos parodyti kūrybą viešai, šį faktą įsirašyti į gyvenimo aprašymą. Bet ar tai apibrėžia buvimą moterimi dailininke? Nemanau. Esu asmeniškai prieš.
Mane, kaip moterį, piktina, kad tokios prastos kokybės paroda neva atstovauja moterų kūrybai. Mažiau piktintų, jei paroda turėtų bent kokią, nors ir mano pažiūroms priešingą, koncepciją. O dabar - be atrankos rodomi įvairiausio, daugiausia žemo lygio kūriniai, vos keli netyčia ten pakliuvę perliukai irgi paskandinami naivių cechinių herbariumų ir abstrakcijų klampynėje. Nebent du Martos Vosyliūtės darbai „Mano, o ne tavo krantas I, II“ (2009) turi pakankamą skepticizmo priešnuodį supančiam „grožiui“. Ji vaizduoja konkrečias Neries krantines Vilniuje, kur iš gėlių išdėstyti meilės prisipažinimai, tik menininkė pakeičia tekstą į neiginius: „Ir aš savęs ne [širdelė]“ ir „Ir aš tavęs ne [širdelė]“. Iš jų trykšta nevaldomas susierzinimas nemaloniu jausmu ir, be abejo, randa manyje atgarsį, nes būtent taip ir jaučiuosi šios parodos atžvilgiu. Dar kažkokio sveiko nepatogumo turi Neringos Štaraitės „Kaimynas“ (2007), bet kiti kūriniai, tam tikrame kontekste turintys galimybę atsiverti, pavirsta Pilies gatvės prekeivių triukšmu. Kitą panašią parodą siūlyčiau vadinti „Apie atsakomybės trūkumą“.
Kitas bandymas „pakrauti baterijas“ - Giedriaus Jonaičio paroda „Akademijos“ galerijoje „Egipto dienoraštis be šventyklų ir piramidžių“ - kaip mat nubraukia rimtumą ir nuoširdžiai prajuokina. Paroda neįvardinta kaip vyro paroda, tačiau joje yra kažkas, ką galima būtų laikyti specifiškai vyriška. Regis, tai vadinama vidurio amžiaus krize. Ji kūriniuose išgyvenama siautulingai ir su labai sveika saviironija.
Pirmame galerijos aukšte rodomos nuotraukos iš pas mus populiarios turistinės kelionės į Egipto kurortą, kur menininkas fotografuoja save nebijodamas (netgi tyčia stengdamasis) atrodyti kvailai. Jis išsijuosęs mėgdžioja (galbūt pernelyg) atsipalaidavusių, tyro proto turistų pozavimus fotoaparatui. Negana to, dar įsriegia žybsinčias lempeles, kad papildomai „palinksmintų“, pagyvintų bendrą įspūdį. Visomis vaivorykštės spalvomis mirganti instaliacija „Žalias gyvybės medis“ (2010), ko gero, yra visų pigių turistinių pramogų koncentratas - tikrutėlė beprotybės kulminacija. Greta eksponuojamos gotiško popmeno stiliumi pagamintos naujos suvenyrų iš Egipto versijos.
Antrame galerijos aukšte menininkas parodo, kad gali būti ir rimtas - čia pastele atlikti Egipto vaizdelių eskizai. Nors Jonaičio menas yra itin keistas ir prisotintas paaugliškai įžūlaus juoko, gali justi, kad jo pranešimo gelmė rimta. Jis kalba apie ryškų nesutapimą su aplinka ir siutulį, kas kartais būna labai sveika. Tai savaip žavus kūrybos etapas, bet nors ir gerai pasilinksminau, linkiu sėkmingai pereiti į kitą, nes trečia panaši paroda jau sukeltų nuobodulį.
Paskutinis bandymas tądien - Juškaus galerijoje rodoma Jono Vaičio (1903-1963) tapybos darbų paroda. Ši galerija, regis, sėkmingai aptiko savo nišą - surasti ir dažniausiai iš privačių rinkinių ištraukti ne taip gerai žinomų, bet savaip svarbių, įdomių dailininkų kūrybą. Ypač mažai žinomi politiškai permainingu ir tarybiniu laikotarpiu pasireiškusių menininkų darbai, todėl rengti personalines parodas tokiomis aplinkybėmis yra edukaciniu požiūriu prasminga veikla.
Kadangi neseniai svečiavausi Paryžiuje, buvo smagu dar neperskaičius pavadinimo atpažinti šio miesto įspūdį keliuose Vaičio darbuose. Keista, kad per tiek dešimtmečių šis liko toks pats. Miesto peizažai nėra tokie jau dažni to meto tapyboje, kaip teigia menotyrininkė Nijolė Tumėnienė 2003 metų dailininko monografijos įvadiniame straipsnyje, nėra ji dažna ir šio kūrėjo darbuose. Kiti apie jį rašiusieji kaip susitarę porina apie vaitiškus pavasario peizažus ir gebėjimą perteikti šio metų laiko šviesos vaiskumą. Dailininkas nesekė nei impresionizmu, nei realizmu, stilistikos buvo įvairios, bet savitą apibendrinantį braižą jis įgijo, specialistai gali atpažinti.
Netrūksta jam nei dekoratyvumo, nei siekio sukurti gražų paveikslą. Visa kita skonio klausimai. Tačiau turint galvoje gyvenimo aplinkybių sudėtingumą (paskyrimai į aukštas pareigas ir atleidimai, kompromisai tapant teminius paveikslus ir lengvumu alsuojantys etiudai) nebesinori narplioti (o ir stokoju tam žinių) kūrybos kelio vingrybių, čia daug įdomiau pažvelgti, kokias istorijas pasakoja konkretūs paveikslai. Kitaip tariant - į turinį dabarties akimis.
Dėmesį iškart atkreipė 1938 metais tapyta drobė „Dvasios skurdžiai“. Kontrastingai apšviestos prie stalo sėdi keturios moterys. Visos dėvi skrybėlaites, dvi iš jų rūko. Jos susikaupusios lošia kortomis. Šalia Panemunių ir proskynų vaizdelių kiek netikėta. Čia pat galerijos darbuotoja perpasakoja dailininko vaikų pasakojimą, jog Vaitys labai nemėgęs, kai moterys lošia. Nugara į mus sėdinti paveikslo veikėja yra tapytojo žmona, ypač gerai lošusi. Nors Vaitys aiškiai išreiškė savo neigiamą požiūrį į tokį užsiėmimą, suteikdamas drobei atitinkamą pavadinimą, pasirodo, žmonos pomėgis išgelbėjęs jo šeimą nuo tremties, mat Vaitienė lošusi su įtakingo rusų karininko žmona, kuri jokiu būdu nenorėjo prarasti savo mėgstamos lošimo partnerės. Pasakojama, kad paveikslas buvęs dar labiau didaktiškas - šalia stalo ant grindų sėdėję ir kortomis žaidę trys vaikai. Tą dalį Vaitys nukirpo. Jis mėgęs apkarpyti savo drobes. Atskirai patyrinėti, ką, kur ir kodėl nukirpo, būtų įdomu antropologiškai kaip savotiškos savicenzūros atvejį.
„Dvasios skurdžiai“ daug geriau tiktų į parodą pavadinimu „Apie jas“ nei daugelis moterų dailininkių pristatytų kūrinių, nes atskleidžia ne tik tai, kuo konkrečios moterys užsiėmė, kaip tai buvo vertinama, bet ir ironišką pasakojimo atomazgą. Kita vertus, ne viena Vaičio drobė galėtų keliauti ir pritapti LDS organizuojamose parodose, kur klesti dekoratyvumas, mat, kaip pasakojama monografijoje, Vaitys tapydavo ir nemažai saloninių drobių pardavimui.
Vis dėlto net jei menininko ar menininkės kūryba yra nekritiškai atrinkta, manyčiau, kad grupines parodas visuomet nugali personalinės. Tuomet bent jau turi progos susidaryti platesnį vaizdą apie kūrusią asmenybę, užtikti vienokių ar kitokių dominančių aspektų.