Bet aš prisimenu rūkytą, sūdytą ir kitokį siaubą, kuriuo kadaise kaime vaišindavo senelės seserys, ir vargšus tvartuose kenčiančius gyvūnus bei ritualizuotą liaudies šventę - jų skerdimą. Todėl netikiu pasauliniu maisto gamintoju sąmokslu. Visos žinių laidos šiurpina kaimiečių pasakojimais apie užpustytus kelius. Jų pasiklausius galima įtarti, kad vienkiemių gyventojai kasdien keliauja po gimtąjį kraštą ir begėdžiai kelininkai iš jų atėmė gyvenimo prasmę. Žurnalistai taip nori mus pašiurpinti, kad užpustytas kaimo kelias tampa viena svarbiausių dienos žinių. Žiema, tikiu, vis dėlto kada nors baigsis. Bet kutenančių šiurpinimų pabaigos tikrai nematyti, nes tai - kaip saulėgrąžos. Atsisėdi priešais televizorių ir lukšteni. Lukštų krūvelė didėja, liežuvis įskausta, bet sustoti sunku. Šią savaitę tokių filmų taip pat bus nemažai. Įtariu, kad vis dėlto juos maloniau žiūrėti, nei klausytis prancūzų vienuolio, kuris, matyt, pamiršo, kaip šiurpdamas vaikystėje skaitė brolių Grimmų pasakas. Dabar, žinoma, valstybėje, kuri oficialiai atskirta nuo religijos, pasakas seka kiti. Bet aš visada prisimenu ir didįjį Hitchcocką, kuris sakė, kad baimės patyrimas vaikystėje dažnai būna susijęs su malonumu.
Kad gali būti ir blogiau, rytoj (6 d. 22 val.) parodys TV3. Roberto Lee televizijos filmas „Absoliutus nulis“ (2005) pasakoja apie metereologą Deividą, kuris išsiunčiamas į Antarktidą tyrinėti klimato atšilimo. Čia jis nustato, kad žmonijos laukia naujas ledynmetis. Pasižiūrėkite, kaip atrodys Florida, kai temperatūra sieks -273 °C. Visai kaip neišbrendamas Vilnius, tiesa?
Amerikiečių režisierius skambia pavarde D.J. Caruso taip pat gerai prisimena Hitchcocką. Filmą, be jokių abejonių, įkvėpė nemirtingasis „Langas į kiemą“. 2007 m. Caruso filme „Paranoja“ (TV3, 7 d. 21.30) septyniolikmetis priemiesčio gyventojas Keilas (Shia LaBeouf) policijai pasižadėjo neišeiti iš namų ir persisotinęs televizoriumi, picomis bei kompiuteriniais žaidimais ima stebėti savo kaimynus, jų gyvenimą ir kruopščiai saugomas paslaptis. Stebėjimas vaikinui teikia vis daugiau malonumo. Tačiau naujai iškeptas vujeristas tuo nesitenkina, jis ima įtarti, kad kaimynas ponas Terneris yra serijinis žudikas...
Manau, kad Keilą suprasti gali beveik kiekvienas iš mūsų. Pavyzdžiui, aš jau seniai įtariu, kad mano kaimynai iš viršaus verda žmogieną, nes smarvė iš jų virtuvės sklinda nepakeliama.
Bet dar stabtelėsiu prie „Paranojos“: atkreipkite dėmesį, kad filmo kūrėjai kiekvienam iš trijų pagrindinių personažų namų pritaikė atskirą spalvų kodą. Ternerio namai sklidini šaltos mėlynos, gražuolės Ešlės - šiltos kreminės, Keilo - tamsiai rudos.
Šiurpų mėgėjams turėtų patikti ir šįvakar (LTV, 5 d. 23 val.) rodomas Mike'o Figgiso „Dvaras prie šaltojo upelio“ (2002). Pavargę nuo miesto gyvenimo, filmo herojai nusiperka svajonių namus (tiesa, kol kas tai dar kone griuvėsiai) kaime. Iliuzijos ima žlugti, kai iš kalėjimo išeina buvęs dvaro savininkas, o namas atveria vis naujas paslaptis...
Vienas pirmųjų filmų dabar tokių populiarių „miesto legendų“ tema buvo 1992 m. Bernardo Rose'o „Bitininkas“ (TV3, 8 d. 22 val.). Čikagos studentė Lili (Virginia Madsen) sužino apie vaiduoklio Bitininko legendą. Reikia priešais veidrodį penkis kartus išarti jo vardą. Netrukus Lili išprovokuoja žiaurių žmogžudysčių bangą. Filmas buvo giriamas už poetiškumą ir „vaizdų veidrodį“, augančią įtampą ir užuojautą sukeliančią pabaisą. Įdomu, kaip jis atrodys dabar, nes retas kuris gali atsilaikyti prieš laiko tėkmę.
Manau, Herberto Rosso „Plieninės magnolijos“ (TV3, 7 d. 13.25) kaip tik iš tokių. 1989 m. pasirodžiusi populiarios pjesės ekranizacija įteisino metaforišką stiprių moterų pavadinimą. Šešios filmo herojės - sudėtingo likimo, bet ištvermingos Pietų (veiksmas nukelia į Luizianą) moterys, nors jų išorė kartais ir sufleruoja ką kita. Filmo herojės, o jas suvaidino Shirley MacLaine, Daryl Hannah, Dolly Parton, Sally Field ir dar niekam nežinoma Julia Roberts, reguliariai susitinka grožio salone. Vieną dieną miršta jauniausia iš jų...
P.J. Hogano filmo „Meilė be sąlygų“ (LNK, 7 d. 23 val.) herojė Greis (Kathy Bates) gyvena niekam neužduodama pernelyg daug klausimų. Ji ištekėjusi už Makso, kiekviena diena primena prieš tai buvusią - iki to ryto, kai Maksas pareiškia išeinantis pas kitą, nes su Greis jis jaučiasi senas. Apleista Greis nori paguosti save ir nusiperka bilietą į mėgstamo dainininko koncertą. Bet čia ją ištinka kita tragedija - Greis sužino, kad jos žvaigždę nužudė serijinis žudikas. Moteris vyksta į dainininko laidotuves ir nusprendžia rasti nusikaltėlį. Jai pasirengęs padėti dainininko mylimasis...
Filmo kūrėjams, ko gero, svarbesnis buvo ne žudiko gaudynių momentas: Greis, iki tol apie žvaigždžių gyvenimą žinojusi tik iš spalvotų žurnalų, staiga atsiduria tarp jų. Susidūrimas su ta kita tikrove yra gana įdomus ir savaip pamokantis. Nors gal nusišneku, ką nauja ir gera sužinočiau staiga atsidūręs tarp lietuviškų televizijos žvaigždžių? Neseniai vienoje laidoje rusų muzikos kritikas Artemijus Troickis palygino televizijos žiūrovų numylėtinį Nikolajų Baskovą su vėmimą sukeliančiu mikroorganizmu. Ko gero, panaši ir daugumos lietuviškų žvaigždžių funkcija.
Iš jau nebe antrą kartą rodomų filmų siūlau atkreipti dėmesį į Jameso Gray'aus „Jardus“ (TV3, 6 d. 23.40). Filmas apie jauną nusikaltėlį, kuris grįžta iš kalėjimo turėdamas tikslą gyventi teisingai, bet šeima, kuri jam atrodė užuovėja, stumia vaikiną atgal, pasižymi puikiu aktorių ansambliu: Markas Wahlbergas, Joaquinas Phoenixas, Charlize Theron, Fay Dunaway, Ellen Burstyn, Jamesas Caanas. Prieš filmavimą režisierius grupei parodė Luchino Visconti „Roką ir jo brolius“ bei Elia Kazano „Krantines“, o šantažo, korupcijos, žmogžudysčių ir kitokių paslapčių atmosferą perteikia ir pasitelkdamas klasikinę tapybą - Gray'us norėjo, kad operatorius Harris Savides kadre pabandytų atkurti Georges'o de La Touro paveikslų dvasią. (Beje, kino teatruose dar galima pamatyti naują Gray'aus filmą „Tarp dviejų mylimųjų“.)
Šią savaitę besibaigiantys „Žiemos ekranai“ surengė puikią Alaino Resnais retrospektyvą. Jei klasiko darbų jau spėjote pasiilgti kaip aš, LTV2 sekmadienį (7 d. 23.50) primins jo filmą „Meilė iki mirties“ (1984). Biografinių dramų mėgėjai, neabejoju, atkreips dėmesį į britų televizijos filmą „Mano berniukas Džekas“ (BTV, 7 d. 23 val.). Režisierius Brianas Kirkas perkėlė į ekraną jaudinančią istoriją apie Rudyardą Kiplingą ir Pirmajame pasauliniame kare dingusį jo sūnų. Ko gero, kadaise tokį svarbų ne tik britams imperijos dainių Kiplingą dabar mažai kas skaito, bet užtat visi žino Harį Poterį. Jo kino antrininkas Danielis Radckliffe'as Kirko filme vaidina berniuką Džeką. Tad saulėgrąžų užteks visiems.
Jūsų –
Jonas Ūbis