Eugenijus Karpavičius 1973-1978 m. mokėsi Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), dirbo „Mokslo“, „Baltų lankų“ ir Dailininkų sąjungos artseria leidyklose, Nacionaliniame muziejuje, 2001 m. įkūrė savo leidyklą. Jis buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys (nuo 1984-ųjų) ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys (nuo 2005-ųjų).
Valstybiniame dailės institute Eugenijus studijavo dizainą, todėl ankstyvoji jo kūryba susijusi su grafiniu dizainu, konkrečiai su teatro plakatais. Jis dalyvavo tarptautinėse plakatų trienalėse ir bienalėse Lahti (Suomija), Varšuvoje (Lenkija), Brno (Čekija) bei parodose JAV, Japonijoje, Vokietijoje. 1984 m. Baltijos šalių plakatų trienalėje Taline (Estija) buvo apdovanotas Grand Prix už plakatų kolekciją Panevėžio dramos teatrui, o 1990 m. dailininko kūryba buvo pristatyta Japonijos grafinio dizaino žurnale „IDEA“.
Knygos kompozicijos ir maketavimo pagrindų Karpavičius sėmėsi prof. Alberto Gursko paskaitose, kurias pastarasis skaitė grįžęs iš stažuotės Leipcigo aukštojoje grafikos ir meninio knygų apipavidalinimo mokykloje, nes 8-ojo dešimtmečio VDI studijų programoje knygos menas buvo grafikų prerogatyva ir dizaineriai su šia sritimi susidurdavo mažai. Rimtą profesinį požiūrį į knygos meną E. Karpavičius suformavo dirbdamas „Mokslo“ leidykloje (1982-1992) bei savarankiškai analizuodamas tipografijos klasikų ir šiuolaikinių knygos meno teoretikų veikalus. Didelis postūmis profesinėje srityje jam buvo Atviros Lietuvos fondo rengtos išvykos į Frankfurto knygų muges (1995-1997). Tačiau išskirtinis E. Karpavičiaus, kaip profesionalaus knygos menininko, bruožas buvo nuolatinis savarankiškas domėjimasis knygos meno ir spaudos naujovėmis.
Naują požiūrį į tipografinį knygos dizainą Lietuvos knygos mene ženklino dešimtajame dešimtmetyje E. Karpavičiaus apipavidalintos „Baltų lankų“ leidyklos knygos. Dailininkas rėmėsi klasikiniais naujosios tipografijos principais - patogus formatas, aiški architektonika, atitinkanti knygos paskirtį ir adresatą, lengvai skaitomas šriftas, racionaliai sukomponuotos iliustracijos ir moksliniai priedai. Kiekviena jo apipavidalinta knyga turi aiškų scenarijų (prologą, dėstymą, epilogą), paremtą prasminiais ir meniniais akcentais, ritminėmis pauzėmis. Tačiau svarbiausia, kad dailininkas ne tik profesionaliai suvokė knygų maketavimo meno specifiką, bet ir turėjo įgimtą knygos kultūros jausmą. E. Karpavičius labai atsakingai vertino knygos sudarymo procesą ir buvo daugelio apipavidalintų knygų sudarymo bendraautoris (pvz., „Antanas Mončys“, „Feliksas Jakubauskas“, „Petras Repšys“ ir kt.). Jis visada „vedė“ knygą nuo idėjos iki jos realizavimo - parinkdavo kiekvieno leidinio vidinių lankų ir priešlapių popierių, įrišimo medžiagas, prižiūrėjo spaudos darbus.
Dailininko meninis stilius išsiskiria santūrumu, aiškia maketo kompozicija, darniai ir logiškai išdėstyta vaizdine medžiaga, puikiu profesiniu spaudos galimybių išmanymu. Jis sąmoningai vengė išorinio puošnumo, įvairių dekoratyvių detalių ir ypač vertino minimalizmą. Pagrindinis jo kūrybos principas buvo „geriau mažiau, negu per daug“. Tačiau kurdamas meno ar fotografijos albumus dailininkas nevengė emocionalumo, kuris atsiskleidė vaizdų išdėstymo ritmu, formų, spalvų santykiais.
Tuo pasižymėjo jo apipavidalintos įvairių žanrų knygos - meno albumai, poezija, dalykinė literatūra.
Tačiau ilgainiui pagrindine E. Karpavičiaus kūrybos sritimi tapo meno, o pastaruoju metu - architektūros fotografijų albumai (pradedant fotoalbumu „Tarybų Sąjungos gamta“, kuris dar 1987 m. buvo pripažintas gražiausia Pabaltijo knyga ir eksponuotas Brno grafinio dizaino bienalėje, ir vėlesniais darbais - „Lietuvos bažnyčių menas“, „Dagerotipai, ambrotipai, ferotipai Lietuvos muziejuose“, „Antanas Mončys“, „Petras Repšys“, „Feliksas Jakubauskas“, „Stanisław Filibert Fleury. 1858-1915“, „Pažaislis. Menas ir istorija“, „Vilnius. Baroko miestas“, A. Kunčiaus „Vilnius. 1960-1970“, M. Sakalausko „Vilnius nuo aukštumų“ bei daugelis kitų). Būtent šio tipo knygose išryškėjo kertiniai E. Karpavičiaus kūrybos principai.
Prisikaupus neįgyvendintų idėjų, dirbant ar bendradarbiaujant įvairiose leidyklose, 2001 m. dailininkas įsteigė savo „E. Karpavičiaus leidyklą“. Pirmoji šios leidyklos knyga - „Jan Bułhak. Vilniaus barokas“ (2003). Iki 2009 m., kol sunki liga palaužė dailininką, jis spėjo parengti ir išleisti keliolika mokslinių ir architektūros fotografijų leidinių - „Vilnius. Baroko miestas“ (sudarytoja Giedrė Mickūnaitė, 2006), Algimanto Kunčiaus „Vilnius. 1960-1970“ (2007), Mečislovo Sakalausko „Vilnius nuo aukštumų“ (2008) ir kt.
Liko neįgyvendinti sumanymai... Liko šeima. Likome mes - jo draugai, kolegos... Lietuvos knygos menas neteko labai daug. Būna nepakeičiamų žmonių. Vienas jų - Eugenijus Karpavičius. Mūsų Augutis...
* * *