„Elkis teisingai“ Spike'as Lee stačia galva nėrė į rasinių ir socialinių problemų sūkurį. Filmą įkvėpė Howardo Beacho - paauglių gaujos nužudyto juodaodžio - tragedija. Filmo veiksmas perkelia į savaip garsų Niujorko Bruklino rajono Bedfordo-Staivesento kvartalą. Jam buvo skirtas ir Niujorko kino mokyklos studento Lee trumpo metražo filmas, pelnęs būsimam režisieriui geriausio studentiško filmo „Oskarą“. „Elkis teisingai“ - tai ir asmeniškas filmas. Jame vaidino pats Lee, jo sesuo, prisidėjo artimi draugai ir bendraminčiai. Bedforde-Staivesente gyvena daugiausia juodaodžiai, trys pagrindiniai filmo herojai užsiima svarbiausiais kvartalo verslais. Samuelio L. Jacksono personažas yra radijo laidų vedėjas, Danny Aiello Salis - picerijos savininkas, parduotuvę čia įkūrė ir korėjiečių šeima. Lee atkuria ypatingą daugiakultūrinę atmosferą, kurioje gyvena filmo personažai, tarp jų ir rasistas Salio sūnus (John Turturro) bei nelabai atsakingas picerijos darbuotojas (pats režisierius). Tačiau daug svarbiau Lee yra tyrinėti rasizmą, visus jo atspalvius ir rasti iš pirmo žvilgsnio paprastus atsakymus į sudėtingus klausimus. „Elkis teisingai“ - tai ir ambicingas filmas. Lee sukūrė sudėtingą personažų jausmų, lūkesčių, nuotaikų ir apmąstymų apie rasizmą ir prievartą mozaiką. Juk atsakymas į klausimą, ką reiškia „elgtis teisingai“, negali būti vienprasmiškas. Operatorius Ernestas Dickersonas, kontrasto principu panaudojęs „karštas“ ir „šaltas“ spalvas, be abejo, prisidėjo prie savito režisieriaus stiliaus atsiradimo. Filmą rodo vėlai, bet juk Spike'as Lee yra vienas svarbiausių žvilgsnio paprastus atsakymus į sudėtingus klausimus. „Elkis teisingai“ - tai ir ambicingas filmas. Lee sukūrė sudėtingą personažų jausmų, lūkesčių, nuotaikų ir apmąstymų apie rasizmą ir prievartą mozaiką. Juk atsakymas į klausimą, ką reiškia „elgtis teisingai“, negali būti vienprasmiškas. Operatorius Ernestas Dickersonas, kontrasto principu panaudojęs „karštas“ ir „šaltas“ spalvas, be abejo, prisidėjo prie savito režisieriaus stiliaus atsiradimo. Filmą rodo vėlai, bet juk Spike'as Lee yra vienas svarbiausių nūdienos režisierių, tad jam tikrai verta skirti vieną gyvenimo naktį.
Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos „Jausmai“ (LTV, 31 d. 16.10) sukurtas 1968-aisiais ir iki šiol taip pat yra vienas svarbiausių lietuviškų filmų. Minint kino šimtmetį „Jausmai“ buvo paskelbti geriausiu visų laikų lietuvių filmu. Žinau, kad maištaujančiam prieš autoritetus jaunimui tai nepatinka. Matyt, norint suprasti filmo svarbą, reikia prisiminti kino kontekstą - lietuvišką ir pasaulinį. Tada gal bus aiškiau, kodėl būtent „Jausmai“ sugriovė visas ribas tarp europietiškų Naujųjų bangų ir gana uždaro lietuvių kino. Man „Jausmai“ svarbūs ne tik savo tobulai modernia kino kalba, bet ir papasakotos istorijos universalumu. Karo pabaiga Lietuvoje ir dviejų brolių dvynių likimai bei jų sunkus pasirinkimas „Jausmuose“ įgijo senovinės graikų tragedijos spalvų, o filmo pavadinimas teigia jausmų pergalę prieš istorijos neišvengiamumą. Daugiau rimto kino šią savaitę nelabai bus, jei, žinoma, vis dar nematėt šiąnakt LNK rodomo genialiojo Stanley Kubricko „Švytėjimo“ (29 d. 23.35).
Iš „lengvesnių“ filmų (prisipažinsiu, jau ir pats kartais pradedu painiotis) dar nebuvo rodytas Tilio Schweigerio 2005 m. „Basomis per grindinį“ (LNK, 31 d. 23.05). Tai populiaraus vokiečių aktoriaus režisūrinis debiutas. Schweigeris išgarsėjo vaidmeniu filme „Beldžiant į dangaus vartus“, o pernai suvaidino vieną iš nacių medžiotojų Quentino Tarantino „Negarbinguose šunsnukiuose“. Pagrindiniai filmo herojai, kuriuos suvaidino Schweigeris ir Johanna Wokalek (Lietuvoje netrukus žadama rodyti ją labai išpopuliarinusį filmą „Popiežė Joana“), yra mergišius psichiatrinės sanitaras Nikas ir pacientė Leila - jautri mergina, norinti nusižudyti. Nikas įsimyli Leilą... Kažkur skaičiau, kad vokiečių kritikai griežtai sukritikavo filmą, o Schweigeris labai įsižeidė.
Davido O. Russello 2003 m. filmo „Aš dievinu Hakabius“ (BTV, vasario 2 d. 21.30) personažas Albertas Makovskis, patyręs visokių sukrėtimų ir įvykių, paprašo dviejų „egzistencinių“ detektyvų Bernaro ir Vivianos pagalbos ir pradeda analizuoti savo gyvenimą, meilės santykius ir konfliktą su kylančia firmos žvaigžde Bredu. Pastarasis angažuoja tuos pačius detektyvus, ir šie pradeda aktyviai dalyvauti jo tobulame gyvenime... Režisierius yra prisipažinęs, kad Dustino Hoffmano suvaidintą Bernarą jam įkvėpė Umos Thurman tėvas - Tibeto filosofijos specialistas Bobas Thurmanas. Albertą suvaidinęs Jasonas Schwartzmanas yra aktorės Talios Shire (Franciso Fordo Coppolos sesuo) sūnus. Shire draugauja su Isabelle Huppert, kuri pažįsta Schwartzmaną nuo pat jo gimimo, jaunasis aktorius ir pasiūlė režisieriui ją pakviesti filmuotis.
Man patinka Albertas Makovskis, nes jis bando suvokti nuolat išsprūstančią įvykių prasmę. Šią savaitę, kai „7 meno dienos“ vėl atsidūrė tarp Spaudos ir radijo rėmimo fondo atstumtųjų, tą darau gal net dažniau. Bet prasmė kažkur slepiasi, ji neapčiuopiama. Paskui įsijungiu televizorių ir suprantu, kad pasaulis keičiasi sparčiau ir mes su kolegomis, matyt, visai prie jo nebepritampame. Perjungęs kelis kanalus, suprantu, kad jau visai netoli laikas, kai televizijos nebematys reikalo apsimetinėti nacionalinėmis vertybėmis ir pradės rengti Auksinio idioto konkursus. Atvirai pasakius, tai skamba visai neblogai. Sakyčiau, net visai politiškai korektiškai.
Jūsų -
Jonas Ūbis
* * *