Neabejoju, kad Vėlyvis pats tai supranta - per premjerą jis elgėsi kaip tikras metras ir pristatinėdamas žiūrovams savo filmo aktorius, ir spaudos konferencijoje niekinamai kalbėdamas apie pastarųjų dešimtmečių lietuvių kiną. Mėgėjiškų filmų autoriui taip kalbėti ir dar niekuo savo teiginių neargumentuoti - mažų mažiausiai nekuklu, bet Lietuvoje riba tarp mėgėjiško ir profesionalaus kino beveik nusitrynė. Atvirai prisipažinsiu, ilgokai užtrukusi filmo įžanga man pasirodė itin nevykęs, skurdus ir provincialus vaizdelis su prastai suvaidinta apsvaigusio režisieriaus pantomima. Tarkime, posakis „Kūrinys visada išmintingesnis už autorių“ šįkart tinka labiau. Pakalbėkime apie kūrinį, tiksliau, apie tai, kas buvo pristatyta žiūrovams kaip lietuviško komercinio kino pavyzdys.
Kaip supratau per Vėlyvio spaudos konferenciją, lietuviškas komercinis kinas - ne tas, į kurį įdedama labai daug pinigų, kad būtų gautas dar didesnis pelnas, bet pigus kinas, kurio neremia valstybė, ir kuris kuriamas padedant draugams ir rėmėjams, bet užtat yra optimistiškas ir linksmas.
Vėlyvio filmas turi ir vieną holivudinio komercinio kino bruožą - „Zero 2“ yra prieš kelerius metus sukurto filmo „Zero“ tęsinys. „Zero 2“ herojai tarsi ir vadinami kitais vardais, juos vaidina kiti aktoriai, bet esmė ta pati - naujasis „Zero“ taip pat pasakoja apie šiuolaikinės Lietuvos didmiesčio džiungles (t.y. Vilnių), kuriose banditai, policininkai ir plėšrios moterys persekioja ir žudo vieni kitus dėl pinigų, sekso, narkotikų. Abu „Zero“ - Vėlyvio meilės prisipažinimas Quentinui Tarantino ir jo „Bulvariniam skaitalui“. Tokia Vėlyvio ištikimybė negali nežavėti, bet filmas vis dėlto yra gyvas organizmas ir net paties sėkmingiausio kūrinio tęsinys paprastai nebūna vykęs. Vėlyvis tai supranta, todėl šįkart jo taikiklyje nebe lietuviškas laukinio kapitalizmo absurdas apskritai, o viena kvailiausių jo atmainų - tautiniai serialai ir jų kūrėjai. Tų serialų žiūrėti fiziškai nepajėgiu, todėl negaliu jų palyginti su „Zero 2“, bet, kaip supratau, Vėlyvį vis dėlto labiau domino ne lietuviškų serialų, o jų kūrėjų ypatybės. Kažkuria prasme „Zero 2“ yra Vėlyvio kerštas serialų kūrėjams: prodiuseriai, aktoriai, scenaristas filme - patys šlykščiausi tipai. Jie šlykštesni net už galvažudžius ir policininkus. Todėl Vėlyvis neslėpdamas pasimėgavimo su jais susidoroja. Kuo žiauriau ir beprasmiškiau, tuo geriau. Štai čia ir išryškėja pirmoji Zero 2“ silpnybė - elgesio motyvai. Vėlyvio garbinamo Tarantino filmuose kiekvienas personažas gali elgtis absurdiškai, bet net paties idiotiškiausio herojaus motyvai bus įtikinami ir nuoseklūs (pvz., kad ir išgelbėti pasaulį nuo blogio), o logika - geležinė. Vėlyvio personažų motyvai, deja, monotoniški - seksas ir pinigai. „Zero 2“ tai būdinga visiems vyrams, moterims reikia dar ir dirbtinai padidintų krūtų.
Silikoninės krūtys, liaudiškai „papai“, yra bene pagrindinis „Zero 2“ siužeto variklis. Policininkas Maksas (Ramūnas Rudokas) atsiduria už savo buto durų vilkėdamas tik chalatą ir jo nenusivelka visą filmą todėl, kad žmonai aktorei reikia didesnių krūtų, kurių jis jai įtaisyti nenori. Vykdydamas mafiozo (Saulius Siparis jau per dešimt metų visur vaidina tą patį niekšą, bet spaudos konferencijoje pranešė, kad tikisi sulaukti tokių laikų, kai už vienos minutės pasirodymą ekrane gaus milijoną dolerių) įsakymą jis kartu su kitu policininku Silvestru (Kęstutis Jakštas) ieško pagrobtų narkotikų ir nušauna gražuolę scenaristo draugę (Inga Jankauskaitė) tik todėl, kad ši turi didelę krūtinę. Didžioji filmo monologų dalis - apie papus. Suprantu, kad silikono grožybės - mėgstama lietuvių žiniasklaidos tema, bet Vėlyvio filme man labiau kyšo įprasto lietuviško vyriško šovinizmo ausys. Net pristatydamas aktorę Žemyną Ašmontaitę, režisierius prasitarė: „Mūsų blondinka.“
Moterims Vėlyvis filme keršija taip pat skaudžiai, kaip ir serialų kūrėjams. Sublimacija dažnai yra kino kūrybos variklis. Tai nestebina. Stebina, kad ir vėl filmo dramaturgija grindžiama tuo pačiu išplėstiniu anekdotu. Filmo kūrėjai (scenarijų kartu su režisieriumi rašė Jonas Banys ir Aidas Puklevičius) ima anekdotiškas ir todėl nuspėjamas, bet komiškas situacijas ir charakterius. Policininkas Silvestras yra idealus pareigūnas, sportuojantis, darbe nevartojantis alkoholinių gėrimų, mąstantis apie garbę ir moterų dorą bei panašius moralinius klausimus. Filme jis ne kovoja su nusikaltėliais, o vykdo mafiozo įsakymą. Serialų scenaristas, pagrobęs narkotikus pristačiusį korėjietį, mano, kad šis valgo tik ryžius, ir maitina jį šaukšteliu. Prodiuseris (Vytautas Šapranauskas), norėdamas gauti pinigų, dulkina nepatrauklią, bet turtingą moterį, kurios vyras ją gainiojasi su kirviu. Žinoma, prodiuseris dar ir šniaukščia narkotikus. Kaip be jų? Dar vienas filmo personažas policininkas pirmame filmo epizode parduoda banditams pareigūnų uniformas... Kai pradedi gilintis į siužetą, supranti, kad visos tos banalios situacijos (nukirsta ranka picos dėžėje ir pan.) jau ne kartą matytos. Deja, „Zero 2“ jos pateikiamos tiesiogiai, „dėl chochmos“, o ne kaip tam tikras analizės, pastišo, kino stilių ir formų, panašių tarantiniškų ar koeniškų žaidimų ir stilizacijų objektas, padedantis filmų autoriams suprasti (arba nuvainikuoti) savo šalies ir jos kino mitus. Vėlyvis, ko gero, tiki, kad „chebros“ humoras apie „mentus“ jau savaime yra kinematografiškas. Labiau jam pavyksta parodijuoti reklamas, juolab kad visą filmą gali žiūrėti ir kaip „Čili“, „Vytauto“, kažkokio benzino ar elito gyvenimo būdo reklamų rinkinį.
Kita vertus, galiu įtarti, kad tarantinišką siužeto dėstymą a rebours režisierius pasirinko ne tik iš pagarbos „Bulvariniam skaitalui“, bet dar ir todėl, kad viską sumontavus chronologiškai filmas, nepaisant svaigaus ritmo, paprasčiausiai būtų nuobodus. Nors kiekviename kadre kas nors ką nors vejasi, žudo, pjausto papus, šaudo, dulkina ir pan., „Zero 2“ iš tikrųjų nevyksta nieko įdomaus: du policininkai gauna mafiozo užduotį rasti kažkieno pagrobtus narkotikus... ir filmo pabaigoje juos suranda. Kaip sakydavo, regis, didis meno žinovas Ostapas Benderis: „Paprasta ir skoninga.“ Kad atsirastų šis tas daugiau, reikia norėti ir kažką daugiau visu tuo pasakyti. Vėlyvis prikišamai rodo Tomo Waitso diską. Bet būtent tų gilesnių prasmių, kurias taip mėgsta Waitsas, „Zero 2“ ir nėra. Pasišaipyta smagiai iš visko ir visų, bet nejau tik tiek Vėlyvis ir norėjo pasakyti? „Zero 2“ - tai net ne grupinis naujosios Lietuvos portretas, kuo iš dalies vis dėlto buvo pirmasis „Zero“.
Iki šiol naiviai tikiu, kad filmas ar apskritai meno kūrinys gali taip vadintis tik tada, kai autorius turi ką pasakyti apie pasaulį ir žmogų, išreikšti savo požiūrį. Greičiausiai „Zero 2“ yra tik dar vienas pakartojimo pakartojimas, kaip kad filmo plakatas yra „Žmonių“ žurnalo viršelio maketo pakartojimas, kaip kad tuos plakatus kūrusi firma „Da da da“ savo pavadinimu primena vienintelį DADA. Tas nuolatinis kartojimas būtų prasmingas, jei Vėlyvis atskleistų naujas pasikartojimo prasmes. Bet jų nėra. Yra tik begalinis ir neslepiamas režisieriaus džiaugsmas, energija kurti filmą. Vis dėlto prie šių savaime teigiamų savybių reikėtų ir gilesnio profesijos išmanymo. Tai - ne tik sugebėjimas montuoti. Vėlyviui stinga mokėjimo kurti mizanscenas, juk dažnoje scenoje personažai susodinti prie stalo kaip studentiškame etiude. Tiesa, stalai skirtingi. Vėlyviui reikėtų išmokti ir dirbti su aktoriais, kurti vientisą ansamblį. Dauguma filme vaidinančių lietuviškų žvaigždžių yra savo žanro virtuozai, bet Vėlyvis serialus parodijuojančiame filme kažkodėl jiems leidžia vaidinti kaip tuose parodijuojamuose serialuose ar televizijos šou. Tik Rudoko ir Jakšto duetas parodo, kas yra aukštasis partnerystės pilotažas ir kaip svarbu mokėti laikyti pauzę.
Man filme stigo ir kitokių pauzių. Nemėgstu keikūnų, bet žavėtis Vėlyvio filmų keiksmažodžiais, tariamais po kelis per sekundę, jau tapo geru tonu. Tiesą sakant, man tai infantilu. Vėlyvis giriamas, esą jis sugrąžino į lietuvių kiną gatvės kalbą. Į tą kalbą, ko gero, Vėlyvis sutelkė ir visus savo sugebėjimus stilizuoti ir kino, ir realiąją tikrovę. Keiksmažodžiai nuolat liejasi iš personažų lūpų, kartais net visai nenatūraliai, bet pastebėjau, kad rinktinė „Zero 2“ premjeros publika didžiausią orgazmą patirdavo būtent tada, kai iš ekrano sklido kasdien gatvėje girdimi žodžiai. Žiūrovai tą akimirką buvo tiesiog laimingi ir, kaip rašė vienas lietuvių kino apžvalgininkas, audringai žvengė. Tie žmonės pamatė ekrane save. Tai buvo didysis, tikrasis atpažinimo džiaugsmas, kurį jiems gali suteikti, matyt, tik Vėlyvio kinas. Būtų gerai, kad jis išmokytų dar ir pasižiūrėti į save iš šalies.
* * *