Ieškojimų dvasios paliesti

Vytautė Markeliūnienė
Praėjusių metų gruodį Filharmonijoje (Didžiojoje salėje ar Taikomosios dailės muziejuje) pagrečiui girdėjome keletą mūsų atlikėjų rečitalių. Ankstesnėje šio sezono pusmečio tėkmėje jų pasitaikydavo gerokai rečiau. Manyčiau, rimti rečitaliai Filharmonijos repertuare galėtų pulsuoti tolygiau, išlaikydami pusiausvyrą su kitų žanrų koncertais, sykiu išsaugodami vieną svarbiausių muzikinės dinamikos ir mūsų profesionalaus interpretacinio meno gyvastį paliudijančių formų.

Gruodžio 13 d. Taikomosios dailės muziejuje įvyko smuikininkės Ingridos Armonaitės ir pianisto Leonido Dorfmano rečitalis. Per pastaruosius metus jie parengė nemažai bendrų rimtų koncertinių programų ir nors šiuos abu atlikėjus skiria geografinis nuotolis (L. Dorfmanas gyvena Frankfurte prie Maino, dėsto Mainco J. Gutenbergo universitete), ansamblį jau drąsiai galime vadinti duetu, kurio interpretacijos turi atpažįstamą braižą, jas lydi ieškojimų dvasia, giminingi muzikiniai užmojai, tarpusavyje rezonuojanti meninė samprata. Galima įsivaizduoti, kad atskirai dirbantiems tokių duetų partneriams, artėjant naujų programų „premjeroms“, bendrų repeticijų laikotarpis tampa labai koncentruotas, įtemptas, bet tokia situacija kartais palanki. Taip, abiejų muzikų pasaulėjautą praeityje formavo analogiška aplinka Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje, P. Čaikovskio konservatorijoje, bet pastaraisiais dešimtmečiais skyriumi brandintų patirčių sąveika, manau, geba įskelti netikėtų, efektyvių kūrybinių žiežirbų šių dviejų įgudusių scenos menininkų dialoguose.


Smuikininkės I. Armonaitės rečitalių programos visada liudija kryptingai plečiamą repertuarą, autentiškos patirties padiktuotas ir vidinę drausmę, profesinę laikyseną stipriai įpareigojančias muzikines reikmes. Tad šios programos - solidžios, nekonformistiškos, dažniausiai grindžiamos sonatomis ar kitokiais stambiais ciklais. Kūriniai išdėstomi remiantis tvirta logika, dramaturginėmis pakopomis. O visa koncerto forma ir smuikininkei, ir jos scenos partneriui tampa kone teatrinio veiksmo struktūra, kurios kiekvienam epizodui telkiama specialiai atrinkta raiška. Šįkart skambėjo S. Prokofjevo, D. Šostakovičiaus ir I. Stravinskio muzika, iš anksto kėlusi minčių ne tik apie atlikėjų riziką, bet ir apie drąsą - šią jie netrukus ir patvirtino. Po S. Prokofjevo imtis D. Šostakovičiaus partitūrų - tai ne tik sugebėti išlaikyti sudėtingo teksto, stilistikos, artikuliacijos ir formos erdvių balansą, ne tik sukurti kintančią įvairovę, bet ir kruopščiai išausti vaizduotės, išraiškos bei temperamento audinį, gebėti kiekvieną detalę ir jų visumą išgirsti kaip anaiptol neantraeilį muzikinių reikšmių sluoksnį. Ir nors S. Prokofjevo Sonata smuikui ir fortepijonui Nr. 1 buvo interpretuota labiau akademiškai, penkios pjesės iš baleto „Pelenė“ suteikė duetui daugiau muzikavimo laisvės - išplėtė to paties kompozitoriaus subtilumo, skerciškumo, lyrikos horizontus. I. Armonaitė ir L. Dorfmanas pasidavė vaizduotės srautui, tirštindami potėpius ar juos ligi trapumo jautrindami, idant praskleistas pasakos pasaulis nušvistų spalvomis, jaukumu, paslaptimi.


Antrąją dalį pradėję D. Šostakovičiaus Dešimt preliudų, op. 34 (tai Dmitrijaus Cyganovo parengta dalies šio kompozitoriaus 24 fortepijoninių preliudų op. 34 transkripcija), - jau seniai I. Armonaitės brandinamas ciklas, 2002 m. jos įrašytas ir į kompaktinę plokštelę (tąsyk fortepijono partiją atliko Aušra Banaitytė). Sakyčiau, tai vienas labiausiai šios smuikininkės natūrą atitinkančių kūrinių, atskleidžiantis turbūt esminę jos pastangą interpretuojant pasakyti ne , bet svarbiausia - kaip. Ir tas kaip šiame cikle turi daugybę variantų, juos I. Armonaitė pateikia ne kaip statiškas grimasas, išraiškas, bet kaip „gyvus“ aktorinius etiudus ar net aforizmus, o šiems būdinga ir viena prasminė kryptis, ir kaskart vis kitaip virpanti kiekvienos tą prasmę kuriančios ištarmės artikuliacija. Dešimtyje preliudų prasmingai pynėsi abiejų instrumentų partijos: jos nestokojo ir tiesioginės tarpusavio priklausomybės, ir individualios savojo instrumento prigimties pajautos.


Būna kūrinių (dažniausiai aranžuočių), dėl kurių tikslingumo atitinkamoje repertuarinėje kompozicijoje iš anksto tarytum suabejoji, laukdamas, ką šiuo atveju perteiks interpretuotojai. Prie tokių, ko gero, galėtų būti priskirtas I. Stravinskio divertismentas iš baleto „Fėjos bučinys“, ypač atsidūręs aptariamo koncerto finale. Smuiko ir fortepijono partijos - labai sudėtingos, medžiaginis jų pavidalas toks tirštas, kad, regis, mažai tepalieka vietos scenos artistiniam karščiui plėtotis. Tačiau netrukus įsitikinome - jei jau šis duetas ėmėsi tokios repertuarinės logikos, tai ne veltui. Žinoma, originali „Fėjos bučinio“ versija I. Stravinskio parašyta simfoniniam orkestrui, kurio visas audinys persmelktas P. Čaikovskio muzikos intonacijomis. Aranžuotėje smuikui ir fortepijonui Stravinskio-Čaikovskio muzikinio mąstymo sąveika netikėtai įgijo naujos plastikos. Abiejų atlikėjų instrumentų partijose gausu tembrinės įvairovės, ryškinta ne tiek melodinė-harmoninė, kiek derminė ciklo atmosfera ar motyvo sąšaukos, frazuotės sąmojis. Ši partitūra, kaip ir visas koncertas, paliudijo, kad I. Armonaitė ir L. Dorfmanas yra vienas kito verti, vienas kitą inspiruojantys partneriai, kuriems būdingi maksimalistiniai, taurūs idealai, pagarba tradicijoms, o kartu nesunorminto, pačių atrasto požiūrio siekis.


*  *  *

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.