Televizijų valgyklėlė

Jonas Ūbis
Ar pastebėjote, kad televizijose padaugėjo visokių antrąkart pašildytų patiekalų?


Turiu omenyje kadaise populiarias laidas ir vedėjus, kurie po pertraukos, pakeitę laidų pavadinimus (arba ne), grįžta į televizijas (arba jas keičia). Atrodytų, reikia džiaugtis, kad jie vėl paklausūs ir tauta gerbia tradicijas, bet aš įtariu, kad tai ne tradicijos, o mąstymo inercija. Į tą pačią upę antrą kartą nebeįbrisi, ir televizija vis dėlto keičiasi. Prieš kelerius metus atrodžiusi nauja, dabar ne vienos laidos koncepcija beviltiškai paseno. Juk neatpažįstamai pasikeitė kad ir tie žmonės, kurie save vadino pinigų karta. Tikiuosi, jie įgijo (ar prarado) ne tik pinigų.


Dažnai savęs klausiu, kodėl LRT vadovai mano, kad nusipelnau tik Virginijaus Savukyno pasvarstymų apie politiką. Žinau, visų televizijų „galvos“ įsitikinusios, kad žiūrovai - kvailiai (ir gali pagrįsti savo nuomonę reitingais). Tačiau, nepaisant to, jaučiuosi nuskriaustas, nes analitinės laidos turėtų būti visuomeninės televizijos pasididžiavimas, o ne klounada, juolab kad apie politinę Lietuvos situaciją galime diskutuoti tik mes patys. Apimtas nevilties, kartais mintyse žaidžiu vieną žaidimą. Kurį nors lietuvių laidos vedėją pabandau įsivaizduoti užsienio šalies televizijos laidos vedėjo vietoje. Pvz., Alfredas Bumblauskas būtų savo vietoje ne tik pas kaimynus lenkus, bet ir prancūzų pokalbiams apie kultūrą suteiktų savito žavesio. Rūtą Janutienę, manau, išskėstomis rankomis priimtų rusai, jie nuo seno mėgsta tokias griežtas moteris ir jų optimistines tragedijas. Palmira Galkontaitė sujaudintų ir Lotynų Amerikos žiūrovus. Mariui Jampolskiui, manau, imponuoja Ivanas Urgantas, bet šis todėl ir Urgantas, kad gali diskutuoti su bet kuriuo intelektualu, o ne tik vesti „Paris Hilton prožektorių“. Ar tai sugebėtų Jampolskis, abejoju. Savukyną užsienietiškoje laidoje nelabai įsivaizduoju, nors lietuviškam pageidavimų koncertui, ko gero, jis tiktų. Editą Mildažytę būtinai komandiruočiau į Haitį - ten jos talentas užjausti paprastus žmones galėtų skleistis visu grožiu ir prisidėtų prie teigiamo lietuvių tautos įvaizdžio kūrimo. Televizijos galėtų paeksperimentuoti, negi jų neįkvėpė buvusio Seimo pirmininko pavyzdys? Ypač kai krizė ir galima pigiai nusipirkti naujų veidų ir idėjų. Deja, jos neeksperimentuoja. Įsijungi televizorių ir į tave prabyla rusų serialų „mentai“ arba Nemira Pumprickaitė. Vos tik jie pradeda žiotis, jau iškart žinai, ką pasakys.


Gavęs televizijų programas, žinoma, ir pats jaučiuosi toks pat. Todėl pasistengsiu nesikartoti. Viena populiariausių 8-ojo dešimtmečio pjesių, vaidinta viso pasaulio scenose, Peterio Schafferio „Equus“, ne kartą buvo statyta ir Lietuvoje. Tačiau, jei neklystu, labiausiai šį kūrinį išgarsino 1977 m. Sidney Lumeto ekranizacija, kurioje pagrindinį vaidmenį sukūrė Richardas Burtonas. Filme „Equus“ (LTV2, 26 d. 22.50) jis vaidina psichiatrą daktarą Disartą, kuris pradeda abejoti savo sugebėjimais ir pašaukimu. Tai jam pradeda aiškėti, kai psichiatras susiduria su septyniolikmečiu pacientu Alanu (Peter Firth), kuris apakino keliolika arklių. Daktaras turi ištirti vaikiną ir sustabdyti jo agresijos augimą. Kad „Equus“ iki šiol aktualus, rodo ir tai, kad Harį Poterį kine suvaidinęs Danielis Radcliffas savo sceniniam debiutui pasirinko būtent šią pjesę. Manau, kad klausimai apie žmogaus normalumo ribas visada bus aktualūs. Psichiatras gilinasi į Alano vaikystę, kalbasi su jo tėvais, atskleidžia Alano motyvus, bet svarbiausi filme man pasirodė daktaro monologai, kuriuose atsiskleidžia jo paties vidinės paieškos, aistrų, šventumo, didybės siekis. Iš Burtono monologų sklinda liūdesys ir pyktis. Lumetas nevengė teatrališkumo, kuris dažniausiai neišvengiamas perkeliant į ekraną pjesę.


Pastebėjau, kad pastaruoju metu televizijos rodo daug filmų, kurie kadaise pasiekė mus su pirmąja videotekų banga ir formavo žiūrovus tada, kai kino teatrai ėmė užsidarinėti, o jų fojė virsti turgavietėmis. Tada ir pradėjo dominuoti amerikiečių filmai.


Vienas tokių - Barbeto Schroederio 1992 m. trileris „Vieniša baltoji moteris“ (LNK, 25 d. 22.40), kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė jau gerokai primirštos Bridget Fonda ir Jennifer Jason Leigh. Išsiskyrusi su vaikinu, filmo herojė Elison nusprendžia išsinuomoti butą kartu su kita mergina. Jai pasirodo, kad Hedra bus puiki kaimynė. Tačiau merginų santykiai ima klostytis visai kitaip. Iš pradžių Hedra ima skolintis Alison drabužius, paskui - jos vaikiną, galiausiai - ir Elison gyvenimą...


Schroederis mėgsta trilerio žanrą, bet ir garsiausi jo filmai „Likimo nepakeisi“, „Apgalvota žmogžudystė“ ar „Žudikų mergelė“ apima daugiau nei tradicinio trilerio intriga, nes filmuose analizuojama žmogaus prigimtis, jo tapatybė, košmarų ištakos. Filme „Vieniša baltoji moteris“ režisierius puikiai išnaudoja kiekvieno mūsų baimę prarasti savo tapatybę. Schroederio filmuose visada daug nuorodų į didžiąją literatūrą, ypač jis mėgsta Fiodorą Dostojevskį. Šiame filme režisieriaus įkvėpimo šaltinis buvo tapytojas Balthusas.


Kelias išgyvenimo pamokas pateiks ir dar du šios savaitės filmai. Tai 1984 m. Roberto Bentono sukurtos „Širdies kertelės“ (TV3, 24 d. 12 val.) - pasakojimas apie moterį (Sally Field), kuri JAV didžiosios depresijos metais bando išgelbėti savo žemę ir savo šeimą. Ir Charleso Dougallo 2006 m. televizijos filmas „Pasiduok, Dorote“ (TV3, 24 d. 14 val.) - pasakojimas apie moterį (Diane Keaton), kuri po dukters žūties atranda ne tik jos dienoraštį, bet ir tai, ko nežinojo apie ją ir apie save.


Maždaug tuo pat metu, kai kiekviename žingsnyje ėmė steigtis videonuomos, lietuvaičiai susipažino ir su Pašėlusiu Maksu, atkeliavusiu į kiną iš tada dar mažai kam žinomų komiksų. LNK (28 d. 22.40) primins antrąjį šios serijos apie niūrią ateitį, kurioje visi kaunasi su visais už benziną, filmą „Pašėlęs Maksas. Keliaujantis karys“ (1981), atvėrusį kelius į Holivudą jaunam australų aktoriui Melui Gibsonui ir režisieriui George'ui Milleriui. Man labiau patinka kitas Millerio herojus - paršiukas Beibas iš filmo „Mažylis“, bet tai, žinoma, skonio reikalas.


Iš Naujosios Zelandijos kilęs Peteris Jacksonas išgarsėjo 1996 m. siaubo filmu „Baubai“ (TV3, 22 d. 1.35). Televizijos retrospektyviai supažindina su režisieriaus kūryba - nuo naujausių „Žiedų valdovo“ ir „King Kongo“ grįžta atgal. Atgal į praeitį - man visai priimtina kryptis, bet tik kai kalbame apie kiną.


Mėgstu Ridley Scottą. Jis man vienas įdomiausių šių dienų režisierių. Todėl dar kartą parekomenduosiu 2002 m. pasirodžiusį jo filmą „Apgavikai“ (LNK, 24 d. 23.10). Jo struktūrą, kai gudriai susukta intriga atsiskleidžia tiesiogine to žodžio prasme paskutiniuose filmo kadruose, nuo tada kopijuoja visi, kas netingi, bet filmas iki šiol gali sujaudinti puikiu sukčius suvaidinusių Nicolaso Cage'o ir Samo Rockwello duetu. Kita vertus, su personažų metodais susiduriame vos ne kasdien, tad „Apgavikai“ gali turėti ir praktinės naudos.


Nors esu giliai įsitikinęs, kad tikras kinas visada geriau už bet kokią praktinę naudą.


Jūsų -

Jonas Ūbis


*  *  *

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.