Iš ko juokiamės?

Živilė Pipinytė
Britų režisieriaus Armando Ianucci filmas „Vienoje kilpoje“ („In the Loop“, D. Britanija, 2008) - puiki terapinė priemonė visiems, kurie iki šiol dar domisi politika ir politikais.

Pastarieji daro viską, kad įrodytų, jog yra neprofesionalūs, nuobodūs, riboti, neatsakingi, neturi humoro jausmo, iš paskutiniųjų laikosi įsikibę savo kėdžių (Seime ar vyriausybėje), neturi, ką pasakyti, yra visiškai priklausomi nuo to, ką pasakys Baltieji rūmai, ir t.t. „Vienoje kilpoje“ visus tuos teiginius patvirtina. Kartu filmas, rodantis britų ministrų kabinetą Irako karo išvakarėse, tarsi nuramina, kad lietuvių politikai ne ką blogesni. Skiriasi tik viena, bet esminė detalė - „Vienoje kilpoje“ - tai žiauri politinė satyra. Lietuvos politika ir politikai, deja, satyrą sėkmingai pavertė realybe.


Vis dėlto žiūrėti „Vienoje kilpoje“ visai smagu. Nuo pat pirmųjų kadrų filmas pasakoja apie užsienio reikalų ministrą Saimoną Fosterį (Tom Hollander), kuris yra visiškas nulis - ir kaip asmenybė, ir kaip politikas, ir kaip žmogus, priimantis sprendimus. Iš tikrųjų už jį sprendžia kiti. Jis yra tik „posėdžių mėsa“ - taip vadinami žmonės, sėdintys įvairiuose posėdžiuose, kuriuos matome per įvairias žinias. Rodydami, kaip viena radijo laidoje jo atsitiktinai leptelėta kvaila fraze apie „išvengiamą karą“ pasinaudoja amerikiečiai, filmo kūrėjai pateikia savą Irako karo išvakarių versiją. Jie nori įrodyti, kad Tony Blairu, jo kabinetu ir britų žvalgyba buvo tiesiog pasinaudota, o patys britai gėdingai prisidėjo prie karo paskelbimo. „Vienoje kilpoje“ satyriškai atkuriami šiuolaikinės politikos ir sprendimų priėmimo užkulisiai, kiaurai biurokratinės sistemos funkcionavimas, politikų kvailybė ir tarpusavio ambicijų kova, kurią nuolat skatina politikų padėjėjai - viešųjų ryšių specialistai.


Neatsitiktinai jie ir tapo pagrindiniais filmo herojais. „Vienoje kilpoje“ akivaizdžiai įrodo, kad politiką šiais laikais kuria būtent jie. Šie žmonės gerai žino, iš ko susideda politika, ir išmano žmonių, kurie pasiryžo tapti politikais, troškimus. Viešųjų ryšių specialistai yra tobuli demagogai, neturintys jokio moralinio stuburo, bet užtat sugebantys puikiai manipuliuoti visais, o kartu žaidžiantys tik savus, su politika gal net nieko bendra neturinčius žaidimus. Jiems paklūsta visi - ir politikai, kurių „patarėjai“ yra viešųjų ryšių guru, ir žiniasklaida, kuri tariasi esanti savarankiška.


Toks yra pagrindinis filmo herojus - visagalis ministro pirmininko patarėjas Malkolmas Takeris, kurį puikiai suvaidino nepakartojamas Peteris Capaldi. Be abejo, britų žiūrovai jame atpažino Tony Blairo patarėją Alastairą Campbellą (beje, visi personažai irgi turi savo realius prototipus, filmuota taip pat dažnai realiose vietose), bet politinių filmų silpnoji vieta paprastai yra konkretus kontekstas, kuris prieinamas ne visų šalių žiūrovams. Šiuo atveju kontekstą atperka personažo Malkolmo Takerio universalumas. Šis protingas cinikas, tobulas keikūnas (bravo filmo vertėjui į lietuvių kalbą), paneigiantis bet kokias moralines ar apskritai vertybes, pripažįstantis tik vieną gyvenimo tikslą - valdžią ir pinigus, manau, atpažįstamas bet kur, net ir vadinamosiose naujosios demokratijos šalyse, kur ne vienas politikas yra viešųjų ryšių strategijų vaisius.


„Vienoje kilpoje“, kaip kiekvienoje tikroje satyroje, nėra teigiamų personažų. Ianucci negailestingas kiekvienam, net storuliui amerikiečių generolui Mileriui („Sopranų“ Jamesas Gandolfini), kuris nuoširdžiai stengiasi išvengti karo. Taip po truputį filmo kūrėjai veda prie pagrindinės minties - politikai kvaili, jų veiksmai neatsakingi ir absurdiški, o tų veiksmų ir kalbų rezultatas - siaubingas. Tai karas, kuriame žūsta ne idiotai politikai, o gyvi žmonės.


Tačiau filmui įpusėjus personažų kvailybė ir tuštybė tampa gana monotoniška. Tą Londono bei Vašingtono politinių intrigų monotoniją gali praskaidrinti nebent provincijos rinkėjas ir jo sode griūvanti siena, kuria taip mielai užsiima ministrą Saimoną žlugdanti žiniasklaida. Ne vienas lietuviškų žinių gamintojas šiame siužete galėtų atpažinti save, bet juk neatpažins, tiksliau, apsimes, kad neatpažino.


Deja, filmo nepagyvina Saimono patarėjo meilės romanas su amerikiečių politikės pavaldine. Suprantu, dramaturgiškai visai tai reikalinga, kad nuskambėtų demagogiškas patarėjo prisipažinimas, esą jis pergulėjo su mergina, nes troško taikos, bet filmui to lyg ir mažoka. Puikiai ir energingai prasidėjęs, meistriškai ir įžūliais dialogais nuolat juokinantis „Vienoje kilpoje“ į pabaigą po truputį ima prarasti tempą bei ritmą, o tada atskleidžia savo televizinę prigimtį - jis ir atsirado iš populiaraus BBC televizijos serialo „The Thick of It“. Todėl filmas yra gana nuspėjamas ir monotoniškas.


Kita vertus, šalyje, kur politinė satyra beveik neegzistuoja net televizijoje, o nacionalinio kino istorijoje užfiksuotas vienintelis bandymas - Raimondo Vabalo „Marš, marš, tra-ta-ta“ (1964), tai visai sveikintinas ir sveikas reginys.

 

*  *  *

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.