Iš segmentų sudėta laužytos formos kompozicija gražiai užpildo vieną salės sieną. Jos centre - saukiškas žaizdoto kūno rūpintojėlis, tarsi skiriantis dvi - realiąją ir idealiąją - sferas: po kojomis plytinčią veidų jūrą ir už pečių kylantį ažūrinį fantastinį rūmą-bažnyčią (panašią į Šv. Morkaus katedrą), geriau įsižiūrėjus, suręstą iš žmonių kūnų (ar sielų). Apačioje - „verksmas ir dantų griežimas“, nors kai kurie veidai orūs ir susikaupę, gerai pažįstami iš portretų valstybinės valiutos banknotuose. Kompozicijos kairėje - mįslinga moters prašmatniu stilizuotu apdaru figūra, nusigręžusi nuo žiūrovo, pasisukusi į Atpirkėją, nelyginant būtų žaizdas užgydanti antroji jo esybės pusė.
Šis schematiškas paveikslo aprašymas nė kiek nepretenduoja į jo prasminių klodų interpretaciją, ką per pristatymą mėgino išsiaiškinti filosofė Jūratė Baranova, moderavusi diskusiją su iškiliais kultūros veikėjais. Pokalbis krypo į tai, ar ši drobė istorinė ir kokias asociacijas mums kelia istorijos vaizdiniai šiuolaikiniame mene. Ne vieną kartą mėgintas išprovokuoti autorius liko nebylus, kaip ir pridera meistrui.
Svarbiau turbūt ne kūrinio interpretacijos, o pats jo eksponavimo faktas, - į reprezentacinę mūsų valstybės erdvę pirmąkart įsileistas ne pseudoromantinis menas. Ne didieji kunigaikščiai ir tautos gaivintojai, ne Vytautas prie Kauno pilies ir nuo jūrų iki jūrų, ne kryžiai ir ne kančių altoriai. Atsikūrus mūsų nepriklausomai valstybei kai kas gal ir galėjo įsivaizduoti ją kaip atvirą modernią šalį ir visuomenę, bet tik labai trumpam. Penkiasdešimties metų pertrūkio būta pernelyg ilgo ir skausmingo. Atkūrę valstybės tęstinumą, pamėgdžiojome ir XX a. pirmosios pusės tautinės ideologijos atributiką kaip atsvarą sovietiniams stabams. Taip Černiachovskį pakeitė pamėkliška jo reinkarnacija Kudirka. Neduokdie tas pats likimas ištiks ir Lukiškių aikštę.
Saukos kompozicija, dedikuota Tūkstantmečio (kitaip tariant, tam tikros ikonos) paminėjimui, atrodo kaip ironiška šių procesų replika. Teatleidžia man autorius už šią laisvą interpretaciją.
Linas Vildžiūnas
* * *