Juozas Gruodis naujoje šviesoje

Laimutė Ligeikaitė
Paskutinis praėjusių metų koncertų maratono Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje akcentas buvo skirtas lietuvių klasikos vertybėms. Gruodžio 21 d. akademijoje buvo surengta iškilminga popietė - koncertas, skirtas Juozo Gruodžio 125-osioms gimimo metinėms bei naujos knygos „Juozas Gruodis epochų sankirtose: straipsniai, atsiminimai, dokumentai“ (sudarytojas Algirdas Jonas Ambrazas, išleido Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2009 m., parėmė S. Karoso labdaros ir paramos fondas, Kultūros rėmimo fondas) sutiktuvės.

Renginys buvo prasmingas keletu aspektų. Viena po kitos ką tik išleistų knygų „Lietuvos muzikos istorija. Nepriklausomybės metai 1918-1940“ ir naujos knygos apie J. Gruodį sudarytojas, straipsnių autorius ir viso proceso spiritus movens Algirdas Ambrazas šitaip darbingai ir prasmingai užbaigė savo jubiliejinius metus. Retrospektyvų profesoriaus darbų kontekstą atvėrusi popietės vedėja muzikologė Vytautė Markeliūnienė dar priminė, jog kaip tik sukako 50 metų nuo pirmosios A. Ambrazo parašytos knygos, išpranašavusios tolesnę muzikologo ištikimybę J. Gruodžio gyvenimo ir kūrybos temoms. Kaip pabrėžė knygos sutiktuvėse kalbėjusios recenzentė Jūratė Gustaitė ir Muzikos istorijos katedros vedėja Judita Žukienė, teoretikas A. Ambrazas pasižymi ir istoriko bei literato talentu. Tad naujoji monografija, pradedant patraukliu knygos viršeliu (dailininkas Rimantas Tumasonis), baigiant perskaitytais turiningais skyriais („Gruodžio apologija“, „Kūrybos ir muzikinės veiklos tyrinėjimai“, „J. Gruodis amžininkų akimis“, „J. Gruodžio dokumentai ir korespondencija“ bei kitais), turėtų įtraukti ne tik profesionalą, bet ir toliau nuo specifinių studijų esantį skaitytoją. Ilgus metus tyrinėjęs J. Gruodžio kūrybą, rengdavęs jubiliejinius koncertus, konferencijas, parašęs daugybę straipsnių, A. Ambrazas atrado ir dar neužbaigtų darbų. Kaip pats minėjo, knygoje siekta visą veiklą sujungti, pratęsti ir būtinai papildyti dar neskelbta medžiaga, kuri ir sudaro svarbiausią knygos turinį. Epochų sankirtose atsidūrusi J. Gruodžio kūryba ir jo asmenybė, pripažinkime, dar nebuvo aprašyta taip objektyviai ir atvirai, o kompozitoriaus gyvenimą lydėjęs tragizmo šešėlis - iki galo neatsiskleidęs kūrybos potencialas, begalinis užimtumas, nusilpusi sveikata, vėliau ir ideologijos diktatas - persmelkia knygos puslapius nuo mokslinių straipsnių iki esė ir prisiminimų. A. Ambrazas neabejoja, kad knyga paskatins kiek priblėsusį susidomėjimą J. Gruodžio kūryba ir taps stimulu atlikėjams praturtinti savo repertuarą.


Kad ši muzika gyvybinga, bylojo knygos sutiktuves lydėjęs koncertas. Prisiminti ir naujai išgirsti tarsi visiems gerai pažįstamą muziką visuomet naudinga. Šiandienos atlikėjai, o ir klausytojai atranda joje vis naujų niuansų ir savotiškai iš naujo perkainoja jos reikšmę bei prasmes. J. Gruodžio kūriniai, daugiausiai kurti tarpukarį (dauguma jų Leipcige), priminė apie harmoningą ir išradingą tautinio ir moderniojo pradų sąveiką. „Naudodamasis moderniomis priemonėmis, stengiuosi būti lietuvių tautinis kompozitorius“, - teigė Juozas Gruodis. Šias abi kūrybos puses stengėsi atskleisti ir žinomi Lietuvos atlikėjai.


Tenoras Algirdas Janutas yra įrašęs J. Gruodžio dainų kompaktinę plokštelę, kurioje jam akompanuoja ilgametė šio kompozitoriaus kūrinių atlikėja pianistė koncertmeisterė Gražina Ručytė-Landsbergienė. Dėl ligos pianistė koncerte nedalyvavo, nors jam intensyviai rengėsi. Ją pavadavusi koncertmeisterė Gražina Zalatorienė su dainininkais A. Janutu ir Regina Maciūte puikiai atskleidė J. Gruodžio dainų įvairovės paletę - nuo liaudiškai paprastučių „Alaus alaus“, „Rūta“ iki modernių ir ekspresyvių paveikslų - „Pavasario naktis Berlyne“ (apie dainos kelią knygoje yra netgi atskiras įdomus skyrius), „Alyvos“, „Aguonėlės“ ir keleto kitų, komponuotų pagal kompozitoriui artimo poeto keturvėjininko Kazio Binkio eiles.


Koncerte dainavę net du chorai – LMTA mišrus choras, vadovaujamas Dainiaus Puišio, ir „Vilnius“, vadovaujamas Povilo Gylio, - vėl priminė, kad XX a. pradžios atgimimo laikotarpiu suvešėjusi chorinė kultūra buvo ypač stiprus kūrybos pagrindas visiems lietuvių kompozitoriams, o visuomenėje ji pasklido kaip ryškus tautinės savasties elementas. J. Gruodžio dainos chorui (daugiausiai liaudies žodžiais), tarp jų kompozitoriaus pamėgta „Oi ant kalno“, pasižymi nuoširdumu, melodingumu, paprasta ritmika ir skaidriu skambesiu, ką koncerte lengvai pavyko perteikti ir chorams. Sudėtingesnės faktūros dainos skambėjo su akompanimentu: „Ateina mergužėlės“ (iš V. Krėvės dramos „Šarūnas“), atlikta LMTA mišraus choro, akompanavo Virginija Blotnienė, ir koncertą užbaigusi daina „Pavasario kalvis“ (J. Žlabio-Žengės ž.), atlikta choro „Vilnius“, akompanavo Dainius Jozėnas. Beje, pastarąją dainą tiesiog prikėlė iš užmaršties pats A. Ambrazas, aranžavęs ją chorui su fortepijonu.


Kruopščiai rinkdamas kūrinius koncertui, A. Ambrazas įtraukė dar niekur neskambėjusią (ir tokia buvo!) „Elegiją“ (iš simfoninės poemos „Iš Lietuvos praeities“), fortepijonui aranžuotą paties J. Gruodžio. Tiesą sakant, tai ne pats įdomiausias kompozitoriaus kūrinys, nors pianistė Birutė Vainiūnaitė sumaniai stengėsi atskleisti visus tembrinius niuansus. Kur kas raiškesniu kūriniu laikyčiau vėliau pianistės paskambintą Pjesę b-moll, dvelkiančią K. Binkio poetine dvasia.


Turtingiausios dramaturgijos ir brandžiausiu J. Gruodžio kūriniu laikyčiau Sonatą smuikui ir fortepijonui d-moll, nors ji sukurta dar studijuojant Leipcige. Ši Sonata puošia ne vieno atlikėjo repertuarą. Muzikologė V. Markeliūnienė priminė ištikimiausius jos atlikėjus: Izidorių Vasyliūną, Raimundą Butvilą, Zecharijų Plaviną (Izraelis), pasidžiaugė, kad dabar ir M.K. Čiurlionio menų mokyklos moksleiviai noriai imasi šio sudėtingo kūrinio. Koncerte skambėjo pirmosios dvi Sonatos dalys, jas atliko Jonas Tankevičius (smuikas) ir Andrius Vasiliauskas (fortepijonas). Beje, visai neseniai tie patys atlikėjai Sonatą „sugrąžino“ į Leipcigą, ten ją pagriežę koncerte. Įdomu, kad J. Gruodis džiaugėsi didžiausiu Sonatos pasisekimu ne Leipcige, o Berlyne (apie tai byloja knygoje pateikti jo laiškai).


M.K. Čiurlionio styginių kvarteto pirmasis smuikas Jonas Tankevičius padėjo suagituoti kolegas koncerte pagriežti ir retokai skambantį vienos dalies Kvartetą d-moll, kuris prabilo diatonine muzikos kalba, lanksčiu melodingumu, jau atsisakius liaudies dainų citavimo ir įžengus į brandžiosios kūrybos etapą.


125-erius metus gyvuojantis J. Gruodžio fenomenas, nuolat gaivinamas vieno ryškiausių muzikos mokslo autoritetų A. Ambrazo, neabejoju, pasieks ir jauniausių kartų auditoriją. Tačiau ar nebus pamirštos pastovaus „globėjo“ neturinčios kitos mūsų kultūros istorijos asmenybės, kurių gyvenimas ir kūryba ne mažiau reikalauja naujo objektyvaus ir ideologijos varžtais nesuvaržyto įvertinimo? Muzikos istorikai, matyt, turės ką veikti dar ilgus metus.


*  *  *

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.