Kokių nuotaikų, svajonių lydima šiemet laukiate švenčių?
Nelabai ir laukiu, nes ne tiek džiugu, kiek liūdna, kad jau tiek metų. Tokia proga prisimenu mūsų mielo profesoriaus Stasio Vainiūno žodžius: „Nors jau virš 70-ies, bet jaučiuosi lygiai taip pat, kaip jaunystėj, tik kūnas nebe tas.“ Gali tik pasidžiaugti, kad dar žmogus judi kruti, o svajoti?.. Labiausiai galbūt - kad turėčiau darbo, veiklos.
Esat iš muzikalios šeimos - Jūsų seserys Marija, Kristina ir Halina taip pat pianistės, senelis Juozapas Radavičius - garsus Lietuvos vargonininkas ir vargonų meistras. Ar polinkis į muziką Jūsų šeimoje paveldimas?
Galima ir taip pasakyti. Mat ir tėvelis studijų metais dainavo chore, o mamytė visą gyvenimą mėgo dainuoti, pati kūrė dainas, abu buvo labai meniškos prigimties. Tėvelis mums net padėjo kurti lėlių teatrą. Vyriausia sesuo Marytė jį sugalvojo ir mes visos vaidinom. Marytė pati siuvo lėles, o tėvelis padarė labai gražias dekoracijas, su piešiniais. Gatvės vaikai susirinkdavo ir žiūrėdavo mūsų vaidinimus.
Dažną stebina ne tik Jūsų šeimos muzikalumas, bet ir išskirtinė inteligencija, provokuojanti spėjimus, ar nebus tai didikų Radvilų giminės palikimas? Kiek pateisinti tokie spėjimai?
Žinau tik, kad Radvilų giminės šaknų turim ir iš tėvelio, ir iš mamos pusės. Mamos prosenelė buvo dvarininkaitė Radvilaitė, ji ištekėjo už Skirgailos. O jų dukra Skirgailaitė ištekėjo už Radavičiaus, to paties vargonininkų meistro.
Nuolatinis Jūsų gyvenimo palydovas - fortepijonas. Kodėl būtent jį pasirinkote?
Tai buvo mamytės noras. Iki šiol atsimenu, kaip vieną tamsų vakarą atsidarė durys ir į mūsų namus buvo įneštas pianinas. Iš karto prie jo puolėm ir jau nepasidavėm jokiems įkalbinėjimams, esą gal kuri iš seserų pasirinktų kitą kokį instrumentą, mums reikėjo pianino. Pradėjom lankyti muzikos mokyklą (Kauno 10-metę), tik, išskyrus Haliną, visos jau buvom peraugusios, tad teko labai stengtis ir daug dirbti, kad pasivytume savo bendraamžius. Laimė, mūsų mokytoja Birutė Strolienė buvo labai stipri, niekad nesiskundė, kantriai su mumis dirbo.
Pasirinkusi fortepijoną profesinio išsilavinimo siekėte Rusijoje - Maskvos konservatorijoje. Sovietmečiu tai buvo bene aukščiausias studijų Olimpas. Ar sunku buvo į jį įkopti?
Man pačiai į galvą nebūtų šovę ten važiuot. Tai Marytės klasės draugas Romualdas Kulikauskas, jau studijavęs Maskvoje ir vasarą grįžęs atostogų į Kauną, mane pastūmėjo važiuoti į Maskvą, o mamytę įkalbėjo išleisti. Viskas vyko taip staigiai. Nemokėjau nei rusų kalbos, neturėjau nei rekomendacijos respublikinei vietai. Pavėluotai kreipiausi į ministeriją, tad jokių garantijų būti priimta į Maskvos konservatoriją neturėjau, ministerija tik pasisiūlė išsiųsti į Maskvą reikalingus dokumentus. Pirmą kartą viena važiavau traukiniu. Taip jaudinausi ir išgyvenau, kad visą kelionę silpna darėsi... Atvykus Maskvon paaiškėjo, kad mano dokumentai pasimetė, galop juos suradusi paskutinę sekundę padaviau priėmimo komisijai. Paskui sekė konsultacijos pas profesorių V. Natonsoną ir stojamieji. Su savo istorijom... Galiausiai įstojau ir fortepijoną studijavau pas dekanę, profesorę Niną Jemeljanovą.
Studijos Maskvoje tapo mano mąstymo ir viso gyvenimo perversmu. Pirmą kartą bendrabutyje, baisiomis sąlygomis, po 7 žmones kambary, visiškai nėra kur groti. Profesorė jau pirmą susitikimą parinko kūrinius ir liepė po savaitės juos mokėti atmintinai. Mes mokykloje buvom įpratę ilgai krapštytis. Viskas apsivertė aukštyn kojom, dar ir pragyvenimui reikėjo pačiai užsidirbti, važinėjau pas mokinius iš vieno miesto galo į kitą. O sveikatos nebuvo tiek, kiek norėjosi. Kiekvienas egzaminas tapdavo ir profesinių įgūdžių, ir stiprybės išbandymu. Ne kartą alpau, o dar teko galynėtis su po vieno peršalimo atsiradusiu rankų sąnarių uždegimu. Ir dabar dar jį, vos neprivertusį keisti profesiją, kartais jaučiu. Sunku patikėti, kad su tokia liga sėkmingai baigiau ir pagrindines studijas, ir aspirantūrą. Stiprino ir daugybę gerų emocijų teikė tuo metu Maskvoje tvyrojusi meno ir kultūros aplinka - tikras pakilimas: kiek menininkų iš užsienio atvažiuodavo, kokios parodos, kokie spektakliai! Ir visko taip norėjosi, juk Lietuvoje tokių atlikėjų nebuvom girdėję. O bilietus gauti nebuvo lengva. Laimė, čia padėdavo Leopoldas Digrys ir R. Kulikauskas. L. Digrys spėdavo visus užrašyt į eilę, tada pakaitom vis bėgdavom atsižymėti, tekdavo ir naktį eilėje pastovėti, bet savo pasiekdavom.
Turėjote savo atlikėjo ar mokytojo pavyzdį, kuriuo sekėte?
Niekados nesilaikiau standartų, buvau savarankiška, viską norėjau daryti ir atrasti pati. Pamenu, net pyktelėdavau, kai prof. N. Jemeljanova sakydavo: „Aldonačka, pagalvokit, kaip jūs norit, paieškokit.“ Manydavau - juk ir taip visą laiką pati viską darau, kaip man atrodo geriau. Antra vertus, juk net ir tų įžymybių, kuriomis žavėjomės, muzikavimas ne visada patikdavo. Pamenu ypatingą įspūdį palikusį V. Sofronickio koncertą. Buvo labai dirgli ir jautri asmenybė ir pirmoje koncerto dalyje, matyt, dėl nervingo savo būdo nuolat klupo. Atrodė, kad tai, ką jis daro, - košmaras, o ne grojimas. O antroje dalyje įtampa atslūgo, jis grojo dieviškai. Buvo nuostabu, pamiršau visą nuovargį, pagavo polėkis. Tokį pagavų įspūdį atsimenu užplūdus ir po G. Gouldo koncerto. Po tokių patirčių suvoki, kad vien profesionalus grojimas dar nieko nereiškia, svarbiausia - tikra menininko įtaiga. O vėliau, kai jau dirbau ir gyvenau Lietuvoje, neišdildomą įspūdį paliko pirmą kartą pamatyti M.K. Čiurlionio paveikslai Kaune.
Čiurlionį dažniausiai grojate ir savo koncertuose. Tiesa, dabar jau mažiau girdim Jus koncertuojant, bet savo metu suteikėt ne vieną tokią šventę. Kokie dar kompozitoriai Jums brangūs, artimi?
Patinka labai daug kas. Bet artimiausi man - S. Rachmaninovas, J. Brahmsas, R. Schumannas. Traukia ir A. Skriabinas. O štai J.S. Bachą ir klasikus labai mėgstu, bet scenoj jų nedrįstu groti, nes iš jaudulio imu karščiuotis ir neperteikiu taip, kaip norėčiau. Labiau savim pasitikiu grodama romantiškos krypties muziką.
Iš lietuvių kompozitorių visą laiką groju M.K. Čiurlionį. Ypač dabar, kai tapau muziejų pianiste. Groju Čiurlionio muziejuose Druskininkuose ir Vilniuje, anksčiau dažniau, dabar rečiau - Kaune, čia besilankantiems turistams. Šie - fantastiška publika! Dėmesingai klauso, po koncerto dalijasi įspūdžiais, klausinėja apie Čiurlionį ir jo muziką. Tada matau, kad mano misija pasiteisina ir stengiuosi palaikyti formą, nes jei niekur kitur neteks koncertuoti, tai bent tiems turistams, kurie visada labai entuziastingai išklauso, priima.
Kokius esminius jau nueito kūrybinio kelio įvykius išskirtumėte?
Debiutą Vilniuje, kai su Nacionaliniu simfoniniu orkestru atlikau S. Rachmaninovo Trečiąjį koncertą. Nesitikėjau, kad jis bus toks sėkmingas, sulaukiau labai gerų atsiliepimų. Vėliau kurį laiką drąsiai eidavau į Filharmoniją, prašydavau koncertų. Važinėjau koncertuoti po Lietuvą, tas buvo svarbu. Didelį įspūdį paliko visi koncertai su Nacionaliniu simfoniniu ir Lietuvos kameriniu orkestrais. Nes teko muzikuoti su įvairiais žymiais dirigentais (A. Klenickiu, J. Domarku, M. Dvarionaite, I. Musinu, K. Eliasbergu, J. Aleksa, S. Sondeckiu), tik gaila, kad tie pasirodymai likdavo vienetiniai - tau suteikia galimybę pagroti, išmoksti per mėnesį ar porą koncertą, nespėji kūrinio nė subrandinti, vieną kartą pagroji ir viskas, visam gyvenimui.
Koncertavot ir su įvairiais kameriniais ansambliais. Kas Jums paliko ryškiausią įspūdį?
Grojimas su Timofejumi Dokšiceriu. Jis - ypač ryški asmenybė ir jo trimitas skamba fantastiškai. Nors mums bendraujant jis jau buvo senyvas žmogus, paklausius jo įrašų - neįtikėtinas virtuozas. Grojom tik kelis kartus ir tą daryti nebuvo lengva, bet repeticijos su juo man buvo labai svarbios. Iš studijų Maskvoje laikų niekad nepamiršiu įžymiojo smuikininko Viktoro Gvozdeckio. Su juo ir violončelininku Eriku Pozdejevu gastroliavom po Rusiją, Kaukazą, Sibirą. Abu buvo labai patyrę ansamblio partneriai, įdomu buvo kartu groti, ypač sudėtingą P. Čaikovskio Trio. Gražiai draugavom ir su dainininke Jelena Jegorova, jai akompanuodavau.
Nesate entuziastinga konkursų garbintoja, bet pati jų neišvengėte. Kurie iš jų Jums dabar atrodo svarbiausi?
Konkursai man buvo kaip avantiūra. Dar mokykloje mokytoja B. Strolienė mane kreipdavo į visokius konkursus. Bet tada tai dar nebuvo taip atsakinga. O kai 1954 m. dalyvavau respublikiniame konkurse Vilniuje, visi buvo nustebę, kad jį laimėjau, juk virtuozų ir gerai grojančių visais laikais netrūko. Čia pirmą kartą pamačiau ir įsiminiau S. Vainiūną. Prieš eidama į sceną sušalusi drebėjau, o jis priėjo, paglostė rankas ir nuramino: „Vaikiuk, ko dabar jaudinies?“
Vėliau Maskvoje (1961) dalyvavau sąjunginiame konkurse, rengiamame prieš Tarptautinį P. Čaikovskio konkursą. Jis užgriuvo netikėtai, kai profesorei šovė į galvą mintis - po mėnesio konkursas, ruoškis, dalyvausi. Vos spėjau sukrapštyt didžiulę I ir II turų programą. O III turui nebuvau pasirengusi. Profesorė šiurpo - kas bus, jei praleis į III turą, katastrofa! O ką galima per mėnesį paruošti šitaip blaškantis po darbus? I turą įveikiau sėkmingai, gavau pagyrimo raštą. Į III turą nepatekau ir buvau laiminga, juk išvengiau katastrofos.
Tokia pat avantiūra buvo ir Respublikinis M.K. Čiurlionio pianistų konkursas (1968). Tuomet jau dirbau Vilniaus konservatorijoje (dabar LMTA), turėjau didžiulį pedagoginį krūvį ir dar septynis visuomeninius darbus. O čia konkursui reikėjo ruoštis, be jokių išlygų, nes senato buvo pasakyta - neturite teisės praleisti nė vienos pamokos. Pervargusi, kovodama su rankų skausmu, vos spėjau konkursui pasirengti. Kai III ture grojau S. Rachmaninovo koncertą, maniau, rankos nulūš, taip įsisiautėjo sąnarių uždegimas. O kad pavyko laimėti, tai ir pati labai stebiuosi. Tokia tad sėkmė, ir vis per tą avantiūrizmą.
Beje, nedaug trūko, kad išvažiuočiau į R. Schumanno konkursą Cvikau. Tada dirbau D. Baškirovo klasės asistente. Irgi per trumpą laiką paruošiau labai sudėtingą programą ir sėkmingai įveikiau tris atrankas. Bet paaiškėjus, kad valstybė iš penkių atrinktųjų finansuos tik trijų pianisčių dalyvavimą, po dar vienos atrankos iškritau.
Ar minėtas avantiūrizmas nebus susijęs su vienu iš Jūsų laisvalaikio pomėgių? Mažai kas įtartų, kad domitės automobilių sportu.
Į tai mane įtraukė mano vyras (Arvidas Baronas, - red. past.). Imponavo jo automobilių sporto pomėgis. Jis pats dalyvaudavo varžybose. Tik po vieno lemtingo įvykio nusprendė daugiau nebevažinėti. Tada abu pradėjom teisėjauti, daug metų tą darėm. Buvau net I kategorijos teisėja, turiu ir R. Kurtinaičio įteiktą medalį bei padėkos raštą už teisėjavimą. Pamėgau ne tik sportą. Jaučiu nenumaldomą norą fotografuoti. Ypač kelionėse. Fiksuoju įvairiausius dalykus, viską, kas man įdomu ar gražu.
Dėstydama LMTA išugdėte ne vieną pianistų kartą. Ar kada skaičiavote, kiek jų baigė Jūsų klasę?
Taip. Iki šiol - aštuoniasdešimt du.
Ką Jums reiškia teksto spaudai kūryba, koncertų recenzavimas?
Darau tą tikrai ne dėl azarto ar noro būtinai kam nors išsakyti savo nuomonę, o vedina dar mamytės įskiepyto pareigos jausmo. Pagalvoju - toks geras koncertas, negi liks be jokio atgarsio? Ir imuosi rašyti. Nors ir labai gaila tam skirti laiko. Jo sugaištu nemažai, nes kiekvienu atveju rūpi surasti savotišką raktą, atverti, kas vienam ar kitam atlikėjui svarbiausia, kuo jis ypatingas. O padaryt tą turiu greitai, nespėju visko gerai apmąstyti, „nušlifuoti“. Kai pasirodo laikraštis, skaitau ir galvoju, ar labai „kreivai“ parašiau, ar vis dėlto pakenčiamai...
Ko palinkėtumėt sau ir savaitraščio „7md“ skaitytojams Kalėdų ir artėjančių Naujųjų proga?
Linkiu nepasiduoti neigiamam aplinkos poveikiui ir labiau įsiklausyti į save. Džiaugtis savo artimaisiais, darbais, siekti kuo daugiau nuveikti, būti kažkuo naudingiems. O svarbiausia - sveikatos ir geros nuotaikos!
Kalbino ir tekstą parengė Skirmantė Valiulytė
* * *