Kiekvienas žodis - iš užburto rato

Kora Ročkienė
Gruodžio 12 d. Stokholme Hertai Müller buvo įteikta Nobelio literatūros premija.

Rašytoja gimė 1953 m. Rumunijoje, Banato srityje. Ji kilusi iš vokiečių, kuriuos XVIII a. Habsburgai perkėlė į dabartinės Rumunijos teritoriją. Müller studijavo germanistiką ir romanistiką Timišoaroje. 1987 m. ji emigravo į Vokietiją, gyvena Berlyne. Lietuvių skaitytojams iki šiol nepristatyta rašytoja yra ne tik Nobelio, bet ir svarbiausių vokiečių literatūrinių premijų laureatė. Pirmai pažinčiai pateikiame kelis jos kalbos, pasakytos teikiant Nobelio premiją, fragmentus.


„Ar turi nosinę?“, - kasdien prie vartelių, dar prieš išeinant į gatvę, klausdavo mama. Neturėdavau. Jos neturėdavau, tad grįždavau pasiimti į kambarį. Niekad jos neturėdavau, nes kasdien laukdavau to klausimo. Nosinė buvo įrodymas, kad mama rūpinasi manimi kiekvieną rytą. Per vėlesnes dienos valandas ir įvykius turėjau pasikliauti savimi. Klausimas „Ar turi nosinę?“ buvo paslėptas švelnumas. Atviriau tai pasakyti mamai būtų buvę gėda, nes valstiečiai taip nekalba. Meilė persikėlė į klausimą. Ją buvo galima išreikšti tik taip, sausai, įsakmiu tonu. Šiurkštus tonas pabrėžė švelnumą. Kiekvieną rytą stovėjau prie vartelių, laukdama klausimo, kad paskui pasiimčiau nosinę. Tik tada išeidavau į gatvę, tarsi su nosine kartu su manimi būtų ir mama.


Praėjus dvidešimčiai metų jau ilgokai gyvenau viena mieste, dirbau vertėja mašinų fabrike. Keldavausi penktą, darbą pradėdavau pusę septynių. Rytą virš fabriko kiemo iš garsiakalbių sklisdavo nacionalinis himnas. Per pietų pertrauką - darbininkų chorai. Bet prie stalo sėdinčių darbininkų akys buvo tuščios kaip cinkuota skarda, rankos suteptos alyva, valgis įvyniotas į laikraščius. Prieš suvalgydami lašinių gabalėlį, jie nukrapštydavo juodus spaustuvės dažus. Dveji metai prabėgo kasdienybės pilkumoje, viena diena priminė kitą.


Trečiais metais dienos liovėsi buvusios tokios pat. Vieną savaitę į mano kabinetą anksti ryte triskart atėjo didelis, stambaus sudėjimo vyras spindinčiomis mėlynomis akimis, kolosas iš saugumo tarnybos.


Pirmąkart jis išplūdo mane stovėdamas ir išėjo.


Antrąkart jis nusiėmė striukę, pakabino ją ant spintos rakto ir atsisėdo. Tą dieną iš namų atsinešiau tulpių ir pamerkiau jas į vazą. Jis pasižiūrėjo į mane ir pagyrė, esą aš labai gerai pažįstu žmones. Jo balsas buvo slidus. Pasijutau nedrąsiai. Suabejojau jo pagyrimu ir užtikrinau, kad išmanau apie tulpes, bet ne apie žmones. Tada jis man įgėlė, kad pažįsta mane geriau, nei aš tulpes. Paskui užsimetė striukę ant rankos ir išėjo.


Trečią kartą jis atsisėdo, aš stovėjau, nes jis pastatė portfelį ant mano kėdės. Neišdrįsau jo perkelti ant grindų. Pasakė, kad esu buka kaip bato aulas, vengiu darbo, pavadino mergše, ištvirkusia kaip rujojanti kalė. Tulpes nustūmė į patį stalo kraštą, ant jo vidurio padėjo tuščią popieriaus lapą ir rašiklį. Šūktelėjo: „Rašyti!“ Rašiau stovėdama, jis diktavo - savo pavardę, gimimo metus, adresą. Paskui, kad nepriklausomai nuo artimų ar giminystės ryšių nepasakysiu niekam, kad... tada nuskambėjo tas baisus žodis „colaborez“, kad bendradarbiauju. To žodžio neparašiau. Padėjau rašiklį ir priėjau prie lango, žiūrėjau į dulkėtą gatvę. Ji buvo neasfaltuota, visur duobės ir kuproti namai. Ta nusususi gatvelė vadinosi „Strada Gloriei“ - Šlovės gatvė. Šlovės gatvėje ant nuplikusio šilkmedžio tupėjo katinas. Tai buvo fabriko katinas suplėšyta ausimi. Virš jo kaip geltonas būgnas kabojo ryto saulė. Pasakiau: „N-am caracterul“, tai ne mano charakteriui. Žodis „charakteris“ sukėlė saugumiečiui isteriją. Jis suplėšė lapą ir metė skiauteles ant grindų. Tačiau, matyt, prisiminė, kad turi pateikti viršininkui bandymą mane užverbuoti, pasilenkė, surinko skiautes ir įsimetė jas į portfelį. Paskui giliai atsiduso ir iš visos savo pralaimėjimo gelmės trenkė vazą su tulpėmis į sieną. Sudaužė. Sugriežė iššieptais dantimis. Laikydamas portfelį po pažastim tyliai pasakė: „Dabar pasigailėsi, nuskandinsime tave upėje.“ Atsakiau labiau sau nei jam: „Jei pasirašysiu, negalėsiu gyventi, turėsiu nusiskandinti pati. Geriau tai padarykite jūs.“ Kabineto durys jau buvo atlapos, jo nebuvo. Šlovės gatvėje fabriko katinas šoko nuo medžio ant namo stogo. Šaka siūbavo lyg tramplynas.


Kitą dieną prasidėjo persekiojimas. Turėjau išnykti iš fabriko. Kasdien pusę septynių privalėjau prisistatyti pas direktorių. Kartu su juo kabinete visada sėdėjo profsąjungos pirmininkas ir partijos sekretorius. Taip, kaip kadaise mama klausdavo „Ar turi nosinę?“, dabar kiekvieną rytą klausdavo direktorius: „Ar susiradai darbą?“ Kiekvienąkart atsakydavau tą patį: „Neieškau darbo, man patinka fabrike, norėčiau čia likti iki pensijos.“


Vieną dieną atėjau į darbą, bet mano stori žodynai mėtėsi koridoriuje ant grindų šalia kabineto durų. Atidariau duris. Prie mano stalo sėdėjo inžinierius. Jis pasakė: „Reikia belstis. Dabar čia sėdžiu aš. Čia tau nėra ką veikti.“ Eiti į namus negalėjau, nes tai būtų pretekstas mane atleisti. Neturėjau kabineto, bet juo labiau privalėjau dirbti, negalėjau praleisti nė vienos dienos.


Mano draugė, kuriai kasdien viską pasakodavau pakeliui į namus eidama skurdžia Šlovės gatve, iš pradžių man užleido savo rašomojo stalo kampą. Tačiau vieną dieną ji užtvėrė kabineto duris ir pasakė: „Negaliu tavęs įleisti. Visi kalba, kad esi informatorė.“ Persekiojimas nusileido žemyn, tarp bendradarbių buvo paskleistos apkalbos. Tai buvo blogiausia. Nuo puolimo galima gintis, prieš šmeižtą esi bejėgis. Kasdien laukiau visko, taip pat ir mirties. Bet su ta klasta negalėjau susidoroti. Ji buvo nepakeliama. Šmeižtas aplipina tave purvu, imi dusti, nes negali apsiginti. Bendradarbių akyse buvau būtent tokia, kokia būti atsisakiau. Jei būčiau juos šnipinėjusi, jie nebūtų apie tai sužinoję ir pasitikėtų manimi. Jie mane baudė už tai, ko nepadariau.


Dabar negalėjau praleisti nė vienos dienos, bet neturėjau stalo, o mano draugė jau nebegalėjo pasidalyti savu, dvejodama stovėjau laiptinėje. Porą kartų nusileidau ir užlipau laiptais ir staiga vėl pasijutau savo mamos vaiku, nes TURĖJAU NOSINĘ. Pasitiesiau ją ant laipto tarp pirmo ir antro aukšto, išlyginau ir atsisėdau ant jos. Storus žodynus pasidėjau ant kelių ir pradėjau versti hidraulinių mašinų aprašymus. Buvau laiptų dvasia, o nosinė - mano stalas. Mano draugė per pertraukas prisėsdavo šalia manęs. Valgydavome kartu, kaip prieš tai jos, o dar anksčiau - mano kabinete. Iš garsiakalbių kieme darbininkų chorai kaip visada dainavo apie liaudies laimę. Valgydama ji verkdavo iš gailesčio man. Aš turėjau būti tvirta. Dar ilgai. Kelias amžinas savaites, kol buvau atleista. (....)


Vaikystėje namuose buvo nosinių stalčius. Jame buvo dvi eilės, kiekvienoje - po trijų rūšių nosines:

 

Kairėje buvo vyriškos nosinės. Tėvui ir seneliui.

 

Dešinėje - moteriškos nosinės. Mamai ir senelei.

 

Viduryje - vaikiškos nosinės man.


Stalčius buvo nosinės formos mūsų šeimos portretas. Vyriškos nosinės buvo didžiausios, su siauromis tamsiomis juostelėmis pakraščiuose, jos buvo rudos, pilkos arba vyšninės. Moteriškos nosinės buvo mažesnės, jų kraštai - žydri, raudoni arba žali. Vaikiškos nosinės buvo mažiausios, be puošnių kraštų, baltas keturkampis su gėlėmis arba žvėreliais. Visos trys nosinių rūšys buvo skirstomos į kasdienines nosines pirmoje eilėje ir šventines - giliau. Sekmadienį nosinė turėjo būti pritaikyta prie drabužių spalvos, net jei ir slėpėsi kišenėje.


Joks kitas daiktas namuose, net ir mes patys, niekad nebuvome tokie svarbūs kaip nosinė. Ji tiko viskam - peršalus, kraujuojant nosiai, susižeidus ranką, dilbį ar kelį, ašaroms arba sukąsti ją tarp dantų ir numaldyti verksmą. Šlapia šalta nosinė ant kaktos nuo galvos skausmo. Su keturiais mazgais ant kampų kaip apsauga nuo saulės ar lietaus. Kad atsimintum, ant jos užmegzdavai mazgą. Ja apsivyniodavai delną nešant ką nors sunkaus. Plazdanti nosinė tapdavo atsisveikinimu traukiniui pajudant iš stoties. Traukinys rumuniškai vadinasi TREN, o ašara Banato tarme - TRÄN, traukinio ratų girgždėjimas man visada asocijavosi su verksmu. Kai kaime kas nors mirdavo, jam iškart parišdavo smakrą nosine, kad burna neprasivertų, kai apims mirties stingulys. Kai mieste žmogus krisdavo gatvės pakraštyje, visada koks nors praeivis pridengdavo mirusiojo veidą savo nosine - tai būdavo pirmoji jo mirties skraistė.


Vasarą per karščius tėvai siųsdavo vaikus vėlų vakarą į kapines palaistyti gėlių. Eidavome dviese arba trise, nuo kapo prie kapo, visados kartu, laistydavome greitai. Paskui susėsdavome susiglaudusios ant koplyčios laiptų ir stebėdavome, kaip nuo kai kurių kapų kyla garų tumulai. Jie akimirką kabodavo tamsiame ore, o paskui išnykdavo. Mums tai buvo mirusiųjų sielos: gyvūnų, akinių, buteliukų ir puodelių, pirštinių ir kojinių siluetais. O tarp jų, tai šen, tai ten - balta nosinė su juodu nakties pakraščiu.


Vėliau, kai kalbėjausi su Oskaru Pastioru, norėdama parašyti knygą apie deportacijas į sovietų lagerį, jis man papasakojo, kad iš vienos senos rusės motinos gavo balto batisto nosinaitę. Rusė pasakė: „Gal pasiseks jums abiem, tau ir mano sūnui, ir netrukus sugrįšite namo.“ Jos sūnus buvo Oskaro Pastioro amžiaus ir taip pat toli nuo namų - baudžiamajame būryje. Oskaras Pastioras pasibeldė į jos namus kaip išbadėjęs elgeta, jis norėjo išmainyti anglį į maistą. Moteris įleido jį į namus, davė karštos sriubos. Jam varvėjo iš nosies į sriubą, ir ji padavė baltą batistinę nosinę, dar nenaudotą. Kruopščiai šilkiniais siūlais išsiuvinėta nosinė ažūriniais krašteliais buvo grynas grožis, ji jaudino ir žeidė elgetą. Tai buvo dviprasmiška - viena vertus, paguodžiantis batistas, kita vertus - siuvėjo metras su šilkinėmis padalomis, baltais brūkšneliais, žyminčiais jo apleistumo skalę. Oskaras Pastioras savo ruožtu buvo tokia pat dviprasmybė nepažįstamajai - elgeta iš tolimo pasaulio jos namuose ir prarastas vaikas tolimame krašte. Tuos du jo pavidalus peraugo ir suteikė laimės gestas moters, kuri jam taip pat buvo du personažai - svetima rusė ir rūpestinga motina, klausianti: „Ar turi nosinę?“. (...)


Oskaras Pastioras saugojo tą nosinę lagamine kaip dvigubos mamos relikviją dvigubam sūnui. Paskui, po penkerių metų lageryje, pasiėmė su savimi į namus. Kodėl? Balta batisto nosinaitė buvo viltis ir baimė. Kas išleidžia iš rankų viltį ir baimę, miršta. (...)


Galima pasakyti, kad gyvenime iš pirmo žvilgsnio visai nereikšmingi daiktai, kad ir ragelis, akordeonas ar nosinė, sujungia tarpusavyje nutolusius dalykus. Kad daiktai juda ir kad netikėti jų vaidmenys paklūsta neįtikėtiniems pasikartojimams - užburtam ratui. Galima tuo tikėti, bet pasakyti to nepavyks. Tačiau tai, ko negalima pasakyti, galima parašyti. Nes rašymas yra nebylus veiksmas, darbas, jungiantis galvą ir ranką. Lūpos apeinamos. Diktatūros laikais kalbėjau daug, nes nusprendžiau negroti rageliu. Dažniausiai kalbėjimas turėjo sunkiai pakeliamų pasekmių. Bet rašymas prasidėjo tyloje, ten, ant fabriko laiptų, kur pati su savimi turėjau suderinti daugiau, nei buvo galima pasakyti. Jau nebegalėjau balsiai išreikšti to, kas vyksta. Geriausiu atveju, tik įvykių išorę, bet ne jų skalę. Tą sugebėjau tik nebyliai paraidžiui sakyti galvoje, užburtame žodžių rate, kai rašydavau. Į mirties baimę sureagavau gyvenimo troškuliu. Žodžių troškuliu. Mano būseną galėjo išsakyti tik žodžių sūkurys. Paversdavau raidėmis tai, ko negalėjau pasakyti lūpomis. Vijausi tai, ką išgyvenau. Užburtame žodžių rate bandžiau pasivyti savo išgyvenimus, kol atsirasdavo tai, ko tokia forma iki tol nepažinojau. Lygiagrečiai su realybe į veiksmą įsijungdavo žodžių pantomima. Ji nepripažįsta realių išmatavimų, sumažina svarbiausius dalykus ir išdidina pašalinius. Užburtas žodžių ratas raito kulnus ir primeta išgyventiems dalykams tam tikrą užkerėtą logiką. Jo pantomima yra žiauri ir beprotiška, joje po lygiai alkio ir persisotinimo. Diktatūros tema atsiranda savaime, savarankiškai, nes aiškumas niekad negrįžta, kiekvienas buvo visiškai apiplėštas arba gali jaustis kaltas. Ši tema savaime suprantama implicite, bet mane pasisavina žodžiai. Jie nuvilioja temą ten, kur tik nori. Niekas nevyksta taip, kaip buvo iš tikrųjų, ir viskas yra tiesa.


Parengė Kora Ročkienė


*  *  *


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.