Nors „Antikristas“ tapo „pabaigos“ tašku ne dėl savo skandalingos šlovės. Tokį jį padarė Europos šalių kino forumas „Scanorama“, parodęs Larso fon Triero filmą per uždarymą. Ne tam, kad skambiai trinkteltų durimis, ilgai netylant komentarų aidui. „Antikristas“ baigė tai, ką pradėjo Carlas Theodoras Dreyeris filme „Žanos d'Ark aistra“ - šis nebylusis šedevras buvo parinktas festivalio atidarymui. Dviejų danų režisierių filmus įsivaizduoju kaip skliaustus, įrėminančius ne tik „Scanoramą“, bet ir beveik visą kino epochą - „Žanos d'Ark aistra“ sukurta 1927 m., „Antikristas“ - šiemet.
Šis tekstas - ne kinotyrinė analizė, o laisvas bandymas pasižiūrėti tarp skliaustų: kaip pasikeitė moters ir tikėjimo traktuotė kine. Žinoma, kalbant tik apie du filmus, tai bus veikiau situacijos eskizas, o ne studija. Skiriasi ne tik režisierių braižas, bet ir vaizduojamas laikas. Tačiau abu filmai - ryškūs savo epochos ženklai, todėl verta pabandyti.
Dreyerio „Žana d'Ark“ tyli. Ne tik todėl, kad tai - nebylus filmas. Pasak Žaną vaidinusios aktorės Renée Marios Falconneti (1892-1946), net ir filmavimo aikštelėje nebuvo jokios muzikos, nes režisieriui atrodė, kad ji iškreiptų atmosferą, kurią jis norėjo sukurti. Galima tik įsivaizduoti, kaip sunku buvo Broniui Kutavičiui įgarsinti šią spengiančią tylą. Iliustruoti stambiais planais nufilmuotą minimalistinį pasakojimą būtų beprasmybė. Kutavičius sukūrė savo garsinį „filmą“, derantį ir su šiais, ir su anais laikais.
Triero „Antikristas“ prasideda dieviška (kaip kitaip, jei beldžiamės į šėtono karalystę!) Händelio muzika ir poetiškais vaizdais. Jų sulėtintas grožis grėsmingas - kaip ir visi kiti filmo garsai: ant stogo krentančios gilės, kalbanti lapė etc.
Tai, kas pasakyta apie garsą, tinka ir vaizdui. Asketiškas nespalvotas Dreyeris tik sąlygiškai pažymi veiksmo vietą, visą dėmesį sutelkdamas į vidų (t.y. Žaną d'Ark, jos aistringą ir kenčiančią sielą). Visas filmas remiasi ne veiksmu, o stambiais Žanos veido planais. Tai filmas-veidas par excellence. Nei iki Dreyerio, nei po jo nebuvo kito tokio filmo-portreto. Roland'as Barthes'as atkreipė dėmesį, kad Garbo veidas - tai idėja, o Audrey Hepburn - įvykis. Falconetti veidas yra istorija, žiūrovo akyse tampanti mitu.
Trieras nepatogią „vidujybę“ išverčia į išorę - Jis (Willem Dafoe) ir Ji (Charlotte Gainsbourg) po sūnaus netekties važiuoja į pirmykščiame miške (Edene) stūksančią trobelę. Ji praneša, kad „gamta - tai šėtono bažnyčia“. Todėl veidą keičia figūra - ji yra gamtos dalis, plaukais susivijusi su žole ir joje ištirpstanti. Stambiu planu rodoma tik sueities scena ir krentantis kūdikis. Moters malonumas žudo.
Jei pažvelgtume į filmų veikėjas iš arčiau, pamatytume nemažai panašumų, bet kartu ir neperžengiamų skirtumų, kuriuos lemia režisierių požiūris į žiūrovus ir aktorius. Nors abu deklaravo, kad žiūrovai nėra svarbūs, išreiškė tai skirtingai. Dreyeris kaip koks viduramžių tapytojas į žemišką pasaulį bando žvelgti iš anapus, tarsi naudotų atvirkštinę perspektyvą. Todėl filmuojami veidas ir akys (sielos veidrodis), o kūnas tarsi išnyksta. Vis dėlto neišnyksta vyriški drabužiai, kuriuos Žana atsisako nusivilkti. Von Trieras dar filmuose „Prieš bangas“, „Šokėja tamsoje“, „Dogvilis“ ir kt. pademonstravo, kad puikiai manipuliuoja žiūrovais. Pačiu žiūrėjimo kūniškumu, nes surūdijusiomis atšipusiomis žirklėmis ekrane kerpamos moters genitalijos tiesiog fiziškai prasibraus iki žiūrovų kaulų smegenų. Kas nors turėtų neleisti danų režisieriams dirbti su prancūzų aktorėmis, nes įtikėjusios jos padarys viską. Sklandė legendos, kad Dreyeris privertė Falconetti klūpėti ant grindinio, kad toji labiau įsijaustų į vaidmenį. Von Trieras priverstų vaitoti net akmeninį stabą, jei tik įtartų, kad šis - moteriškos giminės.
Tačiau visa tai - tik detalės. Įdomiausias yra šių moterų santykis su tikėjimu. Čia ir atsiskleidžia ryškiausi XX a. ir XXI a. pradžios skirtumai. Žana kalbasi su Dievu, Ji - su savo vyru (kuris bando užimti Visagalio poziciją). Išpažintį keičia psichoanalizė, susitaikymą su likimu - skausmo „gydymas“. Viena - nesuprasta šventoji kankinė, tapusi Prancūzijos simboliu, kita - pamišusi ragana, tarnaujanti šėtono bažnyčiai. Žana - naivi beraštė, bet stiprios valios ir atsidavusi Dievui ir Karaliui (greičiausiai tapatiems). Von Triero Ji - išsilavinusi, rašo mokslinį darbą apie raganų deginimą, bet nepajėgia įveikti „prigimtinio“ moters blogio.
Štai čia paaiškėja, kad, būdamas tradiciškesnis, Dreyeris kartu yra ir aktualesnis už savo ginofobijų sukaustytą von Trierą. Beveik prieš šimtmetį Renée Falconetti sukurtas Žanos d'Ark paveikslas šiuolaikinei moteriai pasako daugiau už desperatišką bandymą grąžinti moterį atgal į gamtą. Von Triero frustraciją išduoda jo interviu žurnalui „Sight & Sound“, kuriame jis aiškiai pasako, kad kadras, kuriame Charlotte Gainsbourg herojė „suauga“ su pieva, turėjo parodyti, esą „gamta jau tūnojo joje“. Žiūrint filmą neapleido įspūdis, kad režisierius tiesiog sukeitė vietomis personažus: Jis byloja feministines tiesas apie vargšes per šimtmečius nukankintas moteris, o Ji įtaria, kad jos buvo apsėstos. Nenuostabu, kad „Antikriste“ žmogaus balsu prabilusi lapė pareiškia: „Chaosas valdo.“
Atidarius skliaustus paaiškėjo, kad kenčianti moteris didiesiems režisieriams yra alfa ir omega, bet tik su sąlyga, kad atsisakys savo balso ir malonumo. Ar, be dangaus ir pragaro, joms dar kas nors egzistuoja?
* * *