Supratau, kad žiūrėti kokią nors televiziją nuo ryto iki vakaro būtų nepakeliama kančia. Jei kas nors priverstų iš eilės pasižiūrėti kelias amerikietiškas komedijas, kad ir per TV3, prisipažinčiau viską - ir kad esu CŽV agentas, ir kad arabų teroristas, ir kad kasu tunelį į Bombėjų. Per šventes gausiai bus parodyta, žinoma, ne tik komedijų, bet ir animacinių filmų bei to, ką kalbininkai liepia vadinti fantazijomis. Trumpai tariant, laukia tradicinis apkrautas stalas ir nuo lietuviškų vaišių nebeatsiejami Haris Poteris, Šrekas, kaukėtas Jimas Carrey, valdovo žiedo ieškotojai, Karibų piratai, visa krūva skirtingų Kalėdų senelių, dar didesnė krūva blogos lietuvių estrados, Marijonas Mikutavičius ir net dvi „Traviatos“ Naujųjų išvakarėse: per LTV2 (31 d. 18.30) - LNOBT scenoje ir per BTV (31 d. 21.30) - pastatyta Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.
Kad nesakytumėt, jog esu tik senas bambeklis, snūduriuojantis savo krėsle prie televizoriaus, nusprendžiau prisiminti, kokius gerus filmus šiemet pamačiau kino teatruose. Sąrašėlis, pasirodo, ne toks jau ir trumpas, nors, žinoma, galėtų būti ilgesnis. Jame net du Clinto Eastwoodo filmai - „Laumės vaikas“ ir „Gran Torino“, Otaro Joselianio „Rudens sodai“, Marcelio Łozińskio „Poste restante“, Agnês Varda ir Sergejaus Dvorcevojaus filmų retrospektyvos, Viktoro Kosakovskio „Tiše!“, Ari Folmano „Valsas su Baširu“, Quentino Tarantino „Negarbingi šunsnukiai“... Aišku, dauguma jų matyti per festivalius. Lietuvoje tai bene vienintelis būdas pasižiūrėti vertingą filmą kino teatre, nors jau nebe visada iš kino juostos.
Festivalių pas mus vyksta daug. Tik daliai jų taip ir nepavyko rasti savo formulės. Seniausias lietuviškas kino festivalis „Kino pavasaris“ kasmet pateikia siurprizų, pavyzdžiui, geltoną palapinę, raudoną kilimą ar jaunojo kino konkursą, bet jo koncepcija lieka gana miglota. Užtat „Scanorama“ plečiasi nuosekliai, rodo ne tik originalius šiuolaikinius filmus, bet ir senojo kino vertybes, kviečiasi įdomius svečius. Žinau, kad rengti festivalius Lietuvoje imasi tik pasišventėliai, bet jų reikia, antraip kino gyvenimas pavirs lipnia provincijos pelke, kur ne geras filmas, o skandalas tampa metų kino įvykiu, kur milijoninius pelnus atneša lietuviškai įgarsinti animaciniai filmai vaikams. Suprantu, kad taip yra visur, bet „visur“ bent galima pasirinkti, ką žiūrėti. Pas mus - nelabai, nebent esi prisiekęs ekranizuotų komiksų gerbėjas.
Labai apsidžiaugiau išgirdęs apie „Vilniaus - Europos kultūros sostinės“ inicijuotą ir Niujorko antologijos filmų archyvo kuruotą kino istorijos retrospektyvą. Deja, ji prasidėjo tik vasarą, o ne metų pradžioje, kaip kad buvo planuota, filmai rodyti skirtingose erdvėse, be istorinio įvado, net nebuvo jokio retrospektyvos katalogo. Tiesa, prieš kai kuriuos seansus rengėjai kino salėje dalijo popieriukus, kuriuose buvo pabandyta prasta lietuvių kalba suformuluoti rodomo filmo svarbą. Bet ne tai blogiausia. Nežinau, gal čia tik man taip „pasisekė“, bet ekrane mačiau ne tokiems rodymams tiesiog privalomas kino kopijas, o prastus, kokybe piratiškus primenančius DVD. Iš vieno organizatorių lūpų girdėjau projektui skirtą sumą, tad teisintis, kad neužteko pinigų, būtų negarbinga. Greičiau pritrūko profesionalumo ir noro dirbti. Geriau pavyko kitas senojo kino projektas „Kinas mieste, miestas kine“, kuris ne tik pristatė retus filmus, bet ir atvėrė netikėtus Vilniaus kampelius. Jį lydėjo ir gerai parengtas katalogas bei informatyvi reklama. Tačiau aišku, kad kino edukacijai tokie svarbūs kino istorijos seansai Lietuvoje liks svetimkūniai, kol neatsiras nacionalinės filmotekos, nuoseklios kino edukacijos programos ir apskritai kino politikos.
Kol viso to nėra, Lietuvoje klesti mėgėjiška veikla. Žinoma, ji klesti pirmiausia televizijoje, kur šokti, dainuoti, čiuožti ir šiaip vaizduoti menininką gali kiekvienas saviveiklininkas. Bet tai ypač ryšku ir lietuvių kine, tiksliau, toje pusiau mėgėjiškoje, pusiau profesionalioje produkcijoje, kuri pretenduoja vadintis lietuvių kinu. Šventa vieta nebūna tuščia.
Kitas metų ženklas - daugėja kino teatrų. Vilniuje rudenį atsidariusi „Pasaka“ iškart sulaukė pelnyto ištikimų gerbėjų ir nuolatinių lankytojų dėmesio. Aš vis dar toks nesu, nes kol kas nepripratau prie gana „buduariškų“ kino teatro interjerų. Matyt, esu kaip tas šuo, kuris prisiriša prie konkrečių vietų ir maršrutų. Todėl kojos pačios veda į „Skalviją“. Puiku, kad Kaunui pavyko išsaugoti „Romuvą“. Tai vienintelis toks tarpukario kino teatras. „Romuva“ yra išskirtinė, manau, jos atmosfera padės rengti ir išskirtinius kino renginius. Ar pavyks lenkams įgyvendinti sumanymą rodyti filmus didžiuliame „Ozo“ prekybos centre, pamatysime jau kitąmet. Bet viliuosi, kad jame bus galima išvysti daugiau, nei tradiciškai siūlo lietuvių platintojai. Kai kurie jų pradėjo rengti tiesiogines operų transliacijas iš Niujorko. Matyt, jiems nepatiko, kad Operos teatre rodomi filmai. Aš esu įsitikinęs, kad operos reikia klausytis Operos teatre, kiną žiūrėti - kine, bet, matyt, tai jau pernelyg senamadiška. O šiaip, kaip jau patys suprantate, lietuvių kino gyvenimas naujumu nelabai gali pasigirti, jis gana monotoniškas, nors kasmet daugėja įvairių premijų. Kad tik būtų kam jas skirti.
Šventės visada nuteikia nostalgiškai. Todėl neabejoju, kad pirmojo metų sekmadienio naktį (sausio 3 d. 23.15) prie televizorių atsisės prisiminimų ištroškę žmonės, nes LNK rodys Alano Parkerio filmą „Pink Floyd. Siena“ (1982). Filmas ne vienam jaunam žiūrovui kažkada tapo savotišku naujos kino estetikos atskaitos tašku. Pasakojimas apie berniuką Pinką, kurį išauklėjo valdinga motina ir kuris tapo roko žvaigžde, susiejo „Pink Floyd“ muziką ir jos lyderio Rogerio Waterso istoriją, siužetą apie nuo savęs bėgantį žmogų ir narkotines vizijas. Pats Watersas, sugalvojęs filmą dar 1977 m., norėjo, kad jis pirmiausia iliustruotų muziką. Iš pradžių jis pats ketino vaidinti pagrindinį vaidmenį, tik vėliau buvo pakviestas Bobas Geldofas - tada grupės „The Boomtown Rats“ lyderis. Watersas pasirodo tik vestuvių scenoje. Režisierius Alanas Parkeris pakvietė bendradarbiauti garsų britų piešėją Geraldą Scarfe'ą, kad šis sukurtų animaciją. Taip atsirado vienas pirmųjų postmodernistinių filmų, kurį netrukus mėgdžiojo visi, kurie netingi, bet, tikiuosi, jis ir dabar padarys įspūdį.
Dar vienas mielas prisiminimas - 1966 m. Richardo Lesterio (to, kuris kūrė „The Beatles“ filmus) muzikinė komedija „Linksmybės“ (LTV2, 29 d. 23 val.). Filmo herojus senovės Romos vergas Pseudolusas turės gerai pasistengti, kad įgytų teisę būti laisvas. Šis filmas ypatingas tuo, kad jame vaidina didysis nebyliojo kino komikas Busteris Keatonas.
Mielai pasižiūrėsiu ir Bretto Ratnerio 1997 m. komediją „Pinigų kalba“ (LNK, 25 d. 23.50) apie smulkų sukčių, kuris tapo deimantų kontrabandininku. Amerikiečių filmų apie sukčius rodoma daug, bet šio scenarijų parašė Joelis Coenas.
Esu aistringas ne tik brolių Coenų, bet ir Indianos Džounso gerbėjas, todėl, žinoma, neatsisakysiu malonumo pasižiūrėti naujausią jo nuotykių dalį - pernykštį Steveno Spielbergo filmą „Indiana Džounsas ir krištolo kaukolės karalystė“ (TV3, 27 d. 21 val.). Veiksmas perkelia į šaltojo karo įkarštį - 5-ąjį dešimtmetį. Dabar Indianos (Harrisonas Fordas jau nebegali taip bėgioti, kaip anksčiau, bet yra toks pat nepakartojamai žavus) priešai yra sovietai ir gudriausia jų atstovė majorė Irina Spalko (Cate Blanchett). Bet atsiranda Indianos sūnus (beveik į jauną Marloną Brando panašus Shia LaBeoufas) ir netrukus veiksmas persikelia į Lotynų Ameriką, Peru, kur galbūt egzistavo ateivių civilizacija. Niekų apie ateivių civilizacijas nemėgstu, bet režisierius prismaigstė filmą tiek žavių senojo kino citatų, kad mielai galima pažaisti šitą kino užuominų žaidimą.
Kitokius žaidimus Floridoje žaidžia tie, kurie yra „jauni kitaip“, t.y. turi daug cholesterolio, raukšlių ir... viagros. Kažkada vienu pirmųjų filmų „Desperatiškai ieškant Siuzanos“ (1985, beje, jame vaidino dar nelabai kam žinoma Madonna) įsimintinai debiutavusi feministė ir nepriklausomoji Susan Seidelman vis rečiau kuria didžiajam ekranui. Jos 2005 m. filme „Bointono pakrantės našlių klubas“ (LTV, sausio 2 d. 23 val.) grupelė vienmečių ir vienminčių neįtikėtinai atkakliai ieško meilės, pakeliui išprovokuodami ir daugybę absurdiškų situacijų.
Kad tai būdinga ir visai jauniems, atskleis Algimanto Puipos „Nuodėmės užkalbėjimas“ (LNK, 28 d. 22.40). Prieš kelerius metus pasirodęs filmas pagal Jurgos Ivanauskaitės prozą papasakojo dvi drastiškas meilės ligos istorijas. Filmo herojės, kurias meistriškai suvaidino Rasa Samuolytė ir Nelė Savičenko, blaškosi tarp savo gyvenimo vyrų, nes trokšta mylėti ir būti mylimos. Tie vyrai visai neverti tokios meilės, bet tai jau kitas klausimas. Puipa puikiai vaizduoja nesaugų savo herojų pasaulį, kuriame vis labiau nusitrina realybės ir sapnų riba, kuriame sunku išlikti savimi, apskritai būti.
Lenkas Janas Jakubas Kolskis kuria poetiškus, išmintingus filmus. Kolskio filmuose gimė savitas pasaulis: jis kartu ir atpažįstamas, ir valdomas šiek tiek kitokių dėsnių. Taip yra ir 2006 m. filme „Jasminum“ (LTV, 25 d. 23 val.). Jame matome mažą apleistą miestuką, kuriame net kino teatras uždarytas, ir netoliese įsikūrusį vienuolyną. Čia gyvena keli vienuoliai, juos suvaidino ypatingi aktoriai Januszas Gajosas, Adamas Ferency, Krzysztofas Pieczyñskis. Vienuolynas taip pat ypatingas - jis kontempliacinis, vienuoliai negali bendrauti su pasauliu ir tarpusavyje. Ramybę ir tvarką sudrumsčia restauratorė Nataša (Grazyna Blęcka-Kolska) ir jos penkerių metų dukrelė Genė. Ji labai smalsi ir greitai susidraugauja su vienuolyno gyventojais. Kiekvienas jų kvepia kokiu nors augalu ir laukia stebuklo, kuris būtinai turi įvykti. Stebuklas įvyksta, tik visai ne toks, kokio laukė... Bet tai filmas ne tik apie stebuklą, bet ir apie menininko vietą pasaulyje ir net apie kiną - juk vienuolyno vyresnysis yra Fellini gerbėjas, o miestelyje apsilanko kino žvaigždė.
Apie stebuklą ir Roberto Zemeckio animacinis filmas „Svajonių traukinys“ (LNK, 25 d. 12.30). Iš visų gausiai rodomų animacinių filmų pasirinkčiau būtent šitą - jis dvelkia Kalėdų dvasia ir yra net šiek tiek liūdnas. Tai pasakojimas apie berniuką, kuris švenčių išvakarėse atsiduria poliariniame eksprese. Specialieji efektai neužgožia tikrų išgyvenimų, ir tai svarbiausia. O dar man patiko viena filmo frazė: „Nesvarbu, kur vyksta traukinys. Svarbu į jį įsėsti.“
Jūsų -
Jonas Ūbis
* * *