Tai kino kūrėjo Wernerio Herzogo frazė. Jis kalba apie tai, kad kūrėjas, menininkas turi žiūrėti į viską, kas jam rodoma, kas pasitaiko jo kelyje, įskaitant ir pačias kvailiausias televizijos laidas. Herzogu aš tikiu (jo vokiško akcento galėčiau klausytis ištisas valandas, tikriausiai jis mane hipnotizuoja), todėl kiek įmanydama stengiausi nenusigręžti. Tačiau bepigu jam kalbėti, jis nežino, kad Lietuvoje tai padaryti daug sunkiau, nei daugumoje kitų pasaulio vietų. Kartais tai tiesiog kankynė.

Kankyne jau buvo tampanti vienintelė televizijos laida, kurią, regis, dar verta būtų žiūrėti - apie kultūrą („Durys atsidaro“). Akivaizdu, kad laidos kūrėjai verčiami ne tik susiveržti diržus iki begalybės, bet ir „priartinti kultūrą prie liaudies“. Diržų susiveržimas - ne pats blogiausias dalykas, kaip žinia, jis gali padiktuoti įdomių kūrybinių sprendimų, bet štai kultūros artinimas prie masinio žiūrovo, ypač klausinėjant praeivių nuomonės ir kviečiant neprofesionalius „šaunius vaikinus“ komentuoti profesionalų meną, virsta beviltišku farsu ir vulgarizacija.

„Kaip galima jį išteisinti, jeigu jis nekaltas?!“, - apie savo antrosios pusės kelius ir klystkelius (per vestuves primušė pusseserę) per kitą televizijos laidą atvirauja garsi nežinoma mados dizainerė, o laidos vedėja giriasi, kad jos laida „skatina delikatumą ir kultūrą“.

Kodėl aktoriai teatre taip daug rėkia? „Jiems atrodo, kad nebeužteks kvapo, nebesigirdės, o kai pradeda vienas šaukt, tada ir kitas, ir trečias, kaip šunys kaime pradeda lot ir nebegali sustot, nebegali iš to rėkimo išeit.“ O kodėl taip rėkia televizinių šou vedėjai? Juk turi mikrofonus.

Pirmojo Simone de Beauvoir „Antrosios lyties“ vertimo į anglų kalbą leidėjas išvadino jos tekstą „žodine tryda“ ir savarankiškai sutrumpino visu penktadaliu bei supaprastino kalbą. Antrasis, nesutrumpintas ir nesupaprastintas vertimas išleistas tik šiemet, po pusės amžiaus.

Kitoje televizijos laidoje, renkant „šauniausią damą“, - vyro ir moters duetas. Moteris dainuoja: „Atleisk man!“, vyras dainuoja: „Atleisk jai!“

Viename konceptualiojo meno pradininko Johno Baldessario 8-ojo dešimtmečio tapybos darbe parašyta: „Sakoma, kad paveikslai su karvėmis ir vištomis niekam nereikalingi, o tokius pačius paveikslus su buliais ir gaidžiais labai gerai perka.“

Save madingu ir pažangiu laikančio žurnalo „Miesto IQ“ metų pabaigos numerio viršelyje - 9 „žymūs“ (pagal įvairius kriterijus) žmonės. Visi iki vieno - vyrai.

Parodos atidarymo metu vienas žinomas Lietuvos menininkas pasiūlė puikų sprendimą dėl „pakrantės vamzdžio“: „Reikėtų jį tiesiog paauksuoti - tada visiems patiktų.“

Liaudžiai peršama skaitmeninės televizijos programa siūlo „papildomus kanalų rinkinius“, vienas iš jų - „KINO rinkinys“: „Delikatesas kino gurmanams ir filmų mėgėjams. Kruopščiai atrinkti nauji ir pamėgti Europos ir Holivudo studijų filmai lietuvių kalba neabejotinai praturtins jūsų laisvalaikį.“ Šį rinkinį sudaro trys kanalai: „Blue Hustler“ (soft porn), „Playboy“ (erotika) ir „Auksinis balticum“ (Klaipėdos televizija).

Labai seniai vienam televizijos kanalui išverčiau filmą apie Hirosimos subombardavimą. Po sprogimo moteris pareina į savo namelį miesto pakraštyje ir sako jos laukiančiam tėvui: „Gatvių nebėra.“ Atvažiavau į miestelį. Prie geležinkelio stoties durų kabėjo žemėlapis, ištyrinėjau jį, užsirašiau, kuriomis gatvėmis reikės eiti iki tikslo, mačiau, kad ten buvo ir turgaus aikštė... Išėjusi iš stoties, atsidūriau priešais prekybos centrą, į kairę ir į dešinę iki pat horizonto tęsėsi aklinos jo sienos, todėl nebuvo kur daugiau eiti, tik į vidų arba atgal į geležinkelio stotį. Žengiau vidun. Aplink, kiek tik akys užmato, į visas puses driekėsi koridoriai ir parduotuvių eilės. Pagal žemėlapį čia turėjo būti gatvės su pavadinimais... O kaip dabar žinoti, kur ir kada pasukti? Kartais atrodė, kad už kampo monstriškas pastatas jau baigsis ir atsivers miestas, bet ne, dar vienas parduotuvių koridorius, dar vienas... Apėmė siaubas, tiesiog panika, maniau, kad niekada iš ten nebeišeisiu. Gatvių nebėra... Filmas baigėsi optimistišku haiku: „Dabar, kai mano namai sudegė, aš daug geriau matau mėnulį.“ O čia - ne tik nebėra gatvių, namų, bet ir mėnulio nebėra kaip pamatyti.

Geriausias „Europos kultūros sostinės“ renginys - vasarą po atviru Vilniaus dangumi (savo mieste dar turime dangų) rodytas „Kinas mieste, miestas kine“ (už dyką!). O kino maištininko ir avangardisto Jeano-Isadore'o Isou 1951 m. filme „Traktatas apie seiles ir amžinybę“ už kadro nuskambėjo dialogas, kuriame atspindėtas visas net ir šiandieninis mūsų gyvenimas:

- Markizas de Sadas [tą ir aną] ...

 

- Tikriausiai žydas.

 

- Antisemitas!

 

- Užsičiaupk!

 

- Fašistas!

 

- Eik pasiskųsk Stalinui!

 

- Varyk pas Trumaną!

 

- Užsienio šnipas!

 

Muštynės.

 

Werneris Herzogas pasakė dar ir taip: „Visų nelaimių akivaizdoje mano paskutinis ir vienintelis prieglobstis yra kalba.“

 

*  *  *