Vytautas Klova mokėsi Kauno konservatorijoje profesoriaus Juozo Gruodžio kompozicijos klasėje (1946-1948), baigė Lietuvos konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija) profesoriaus Antano Račiūno kompozicijos klasę (1951). Dar studijuodamas pradėjo pedagoginį darbą J. Gruodžio muzikos mokykloje, 1954-1994 m. dėstė muzikos teorijos disciplinas Lietuvos muzikos akademijoje, 1982 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Parašė pirmąjį lietuvišką polifonijos vadovėlį (I d. - 1966, II d. - 1985). Už kūrybą pelnė liaudies artisto vardą, apdovanotas valstybinėmis premijomis (1957, 1970).
Vytauto Klovos kūryboje dominuoja dvi pagrindinės, jo pasaulėjautą atspindinčios teminės sferos: tauta ir jos istorija, gamta ir žmogus. Ši tematika nulėmė ir žanrų bei muzikos išraiškos priemonių pasirinkimą: vyrauja sceniniai, vokaliniai kūriniai, orientacija į romantikų kūrybos metodus.
Lietuvių liaudies intonacijų nulemtas tautinis muzikos pobūdis ryškus visuose Vytauto Klovos veikaluose. Nemažą jo kūrybos dalį sudaro liaudies dainos: subalsuotos, harmonizuotos, išplėtotos (jų apie 100); vokaliniai ciklai (iš kurių trys parašyti liaudies dainų motyvais) pasižymi lanksčiomis, išraiškingomis vokalo partijomis, impresionizmui artima spalvinga harmonija.
Vytauto Klovos instrumentinė muzika - dažnai programinė („Lietuvos keliu“, „Jūratė ir Kastytis“, „Vilniaus paveikslai“ ir pan.). Polinkis į siužetinį muzikinės tematikos plėtojimą, instrumentuotės principai, harmoninė struktūra, monotematizmas ir nuotaikų pakilumas rodo romantizmo įtaką kompozitoriaus kūrybai.
Dalį kamerinės instrumentinės Vytauto Klovos muzikos sudaro pjesės, rašytos pedagoginiais tikslais, skirtos vaikams ir jaunimui. Nemažai vokalinių ir instrumentinių kūrinėlių kompozitorius sukomponavo liaudies dainų ir šokių ansambliui „Lietuva“, liaudies instrumentams bei dainininkams. Vytauto Klovos veikalai dėl melodingumo, artimumo tautinės kūrybos dvasiai yra populiarūs, mėgstami atlikėjų ir publikos.
Vytautas Klova parašė šešias operas, kuriomis pratęsė ir reikšmingai praturtino tautinės operos raidą. Jau pirmąja opera „Pilėnai“ jis parodė ryškų talentą, kūrybinę brandą, pasiekė didelio populiarumo, buvo įvardytas lietuvių operos klasiku. „Pilėnai“ yra vienintelė lietuviška opera, nuo pat premjeros (1956) įsitvirtinusi Nacionalinio operos ir baleto teatro repertuare, ne sykį statyta ir rodyta daugybę kartų. Ji pastatyta ir Čikagos lietuvių operoje (1994).