Pagrindinis šios neseniai įsikūrusio dailės salonas „Ottimo art gallery“ tikslas – propaguoti Lietuvos dailę, skatinti ne tik pirkti menininkų kūrinus, bet ir geriau juos pažinti. Salonui vadovaujantys du menininkai – Marius Mindaugas Danys ir Kęstutis Kirstukas, – to siekia keliais būdais: rengdami komercines ir nekomercinio formato meno parodas, jas pristatydami, taip pat įvairiomis akcijomis (atviros menininkų dirbtuvės, vakariniai piešimai visiems norintiems, paskaitos šiandieninės ir šiuolaikinės dailės bei kultūros temomis).
Antrojoje „Ottimo art gallery“ erdvėje surengtoje, M. Danio kuruotoje parodoje savo naujausius kūrinius eksponuoja trys publikai neblogai pažįstami Lietuvos tapytojai ir viena grafikė. Kolekciją sudaro įvairių formatų tapybos, grafikos (piešinys, sausa adata, skaitmeninė grafika) darbai. Visi trys autoriai yra skirtingi ir nepakartojami, kiekvienas pasižymi individualiu braižu. Juos vienija spalvos ir linijos, kaip autonomiškų ir meninį vaizdą režisuojančių komponentų, svarba. Rezultatas – kaip iš nesuderinamų sudėtinių dalių sudaryto ir gerokai papurtyto kokteilio: apsvaigina ir apsuka galvą.
Raimonda Bateikaitė kuria tapybines mįsles ir rebusus. Įvairūs koloristiniai deriniai jos paveiksluose susijungę į sunkiai išraizgomus galvosūkius. Einant nuo vieno kompozicijos kampo prie kito, galima nuklysti visai ne ten, kur norėjosi. Kiekvieną R. Bateikaitės darbo žiūrovą gali ištikti Alisos iš Veidrodžio karalystės likimas – ir jis norom nenorom gali pakliūti vidun. Tai yra – pačion spalvinių voliutų, labirintų ir zigzagų gilumon. Bet tai nėra nemalonus pojūtis. Meno mėgėjas panašiai kaip literatūrinis personažas gali patekti į intriguojančią, keistą ir paslaptingą spalvinę kelionę. Koloristinėje piligrimystėje jis patirtų daugybę nematytų nuotykių. Pavyzdžiui, išgirstų, ką kalba šviesiai raudonas kadmis ar kuo gyvena mėlynas kobaltas. Grįžęs atgal, į mūsų žemiškąją tikrovę, toks keliautojas suvoktų, jog tai yra kur kas svarbiau ir reikšmingiau nei dirbtinės mūsų aistros ir buitiniai, ekonominiai, politiniai sąmyšiai.
Anksčiau skaitmeninę grafiką propagavęs M. Danys mėgsta ryškias spalvas. Šis tapytojas pirmiausia įdomus savo tapymo technika ir metodika. M. Danio kūrybos procesas pasižymi spontaniško performanso ar energija trykštančio ekvilibristinio šou elementais. Reikėtų matyti, kaip šis tapytojas rankomis maišo spalvas, skiedžia jas skiedikliu, o paskui piršais, delnais, plaštakomis tepa ant drobės. Dailininko darbų tapybiniai reljefai yra išminkyti iš dažų masės. Net regėjimo netekęs žiūrovas gali glostyti ir čiupinėti kūnišką apčiuopiamumą įgijusius gėlių žiedus, medžių lapus, debesėtą dangų, audringą jūrą. Spalva taip pat yra labai svarbus M. Danio tapybos atributas. Skirtingos, netgi priešingos – karštos, šiltos, vėsesnės, visai šaltos – spalvos visaip rungiasi, grumdosi, burbuliuoja (lyg verdančiame puode) ar kovoja (tarytum spalvinėje Žalgirio batalijoje) vienoje drobėje. O dailininkas (kaip koks Deux ex machina) visa tai stebi iš viršaus ir savo nuožiūra diriguoja: „Viena spalva – šen, kita – va ten ir štai taip.“ Šiuose koloristiniuose mūšiuose paprastai laimi šiltos spalvos, tonai ir atspalviai (nesilieskite – nudegsite!). Šaltiesiems pralaimėjus, įsigali Provanso, Krymo, Magribo šiluma. Ko daugiau reikia šaltomis ir pilkomis Lietuvos žiemų naktimis?
Arvydas Kašauskas yra žinomas kaip abstrahuoto tapybinio regėjimo atstovas (motyvai jo kūryboje kinta nuo urbanistinių peizažų iki moterų aktų). Pagrindinis jo plastikos elementas – virtuoziškai užtepta plokštuma. Kiekvienas, bent kartą pabandęs užtapyti ar užtepti (pavyzdžiui, namie darydamas remontą) kokį nors paviršių, žino, kad sunkiausia yra sukurti nenuobodžios, net priekabiausiai akiai įtiksiančios lygumos įspūdį. A. Kašauskas tai daro be menkiausių keblumų. Plokštumą jis gali užtepti ir lygiai lygiai, kaip glotniai poliruotą marmurą, ir šiek tiek sušiauštos faktūros (it kokį aksomą ar švitrą). Iš tokių segmentų (tarytum stiklo šukių) tapytojas konstruoja regimojo pasaulio iliuziją – medžius, vandenis, blausaus dirbtinio apšvietimo nutviekstas vakarines gatveles, gracingus, erotiškus moterų kūnus. A. Kašauskas yra ryškių spalvų mėgėjas. Savo spalviniu matymu – šaižiais ir netikėtais kontrastais – jis kuria tikrą koloristinį varjetė. Menininkas žongliruoja ryškiu geltoniu, vaiskiu mėliu, žaižaruojančiu raudoniu. Žiūrovui belieka plačiai atmerkti akis ir mėgautis.
Nijolė Vilutienė yra linijos meistrė. Liniją popieriaus paviršiuose ji perteikia pasitelkusi tradicinį piešinį (anglis, grafitas, plunksna, šiek tiek subtilios, akvarelinės ar pieštukinės spalvos) ar sausą adatą. Sausa adata – jautri ir kaprizinga technika, kai vaizdas metalinėje plokštelėje išraižomas metaline arba deimantine adata. Piešiniai yra pirminės šios dailininkės idėjos, savotiški meniniai jos dienoraščiai ir memuarai. Įkvėpimo semiamasi iš gyvos ir negyvos gamtos. Iš tikrųjų – tarp augalų (stiebų, kamienų, šaknų, rievių, piestelių, kuokelių) ir akmenų (granitinės, kvarcinės, marmurinės tekstūros) linijos tiesiog viešpatauja. Jos rangosi it prieš pavasario saulę pasišildyti išlindusios angys, jos nutįsusios kaip rudeniniuose lapuose bei samanynuose gulintys žalčiai, jos vartaliojasi lyg šilto vasarinio lietaus pripildytose balose baigiantys prigerti išaugę sliekai. N. Vilutienė linijas tyrinėja su moksliniu kruopštumu ir atidumu. Paprašyta surengti paskaitą linijų klausimu, ji turbūt galėtų perskaityti išsamų pranešimą, kur išanalizuotų linijų prigimtį, storumą, formas, svarbiausias rūšis ir pogrupius. Svarbiausia, kad dailininkės piešiniuose bei estampuose – kaip kokiuose baltos šviesos stipriai apšviestuose grafiniuose terariumuose – linijos yra kupinos natūralios gyvybės. Jos kinta publikos akivaizdoje ir kaleidoskopiškai kuria vis naujus vaizdus ir miražus. Pastaruoju metu meistrė neišsitenka nedideliuose estampo formatuose ir skaitmeniniu būdu perkelia juos ant audinio. Vasarą žiūrovai kelis jos darbus galėjo matyti šiuolaikinės dailės kvadrienalėje, „Ottimo art gallery“ suteikia progą išsamiau pažinti menininkės kūrybą.
Salonas žengia pirmuosius žingsnius, todėl sunku pasakyti, į ką išaugs šis naujagimis. Viskas priklauso nuo kuratorių ir pačių menininkų.
* * *