Sustojusi prieš kažkam atsitinkant

Monika Krikštopaitytė
Talpi kalbai tapyba, pamaniau pasirašiusi straipsnio pavadinimą ir suvokusi, kad jis apibūdina daugelį mano matytų Eglės Gineitytės drobių.

Nors aplinkybės keičiasi: tapomos moterys sustingsta ir stebi tai medį, tai cukrinę vatą, tai mums neregimą peizažą, tai nuskrendantį mylimojo lėktuvą. Nors ir moterys kaskart vis kiek kitokios: tai mergaitė, tai Karen Blixen, tai kažkokia skarota Tamara, o kartais ji net neregima, tik juntamas įbestas į vaizdą tapytojos žvilgsnis. Tačiau visuose kūriniuose laikas yra sustabdytas, panardintas į judrumą praradusią akimirką. Aišku tik viena - tai yra nenusakomos trukmės laiko tarpas prieš kažkam įvykstant. Tykiose drobėse paslėpta lemtingumo įtampa arba tirpdanti sąmoningumą akistatos drama.


Gineitytės drobių veikėja dažniausiai stovi į žiūrovą nugara. Iš laikysenos sutelktumo galime nujausti, kad ji panirusi į vidujai aktyvią patirtį. Tiek aktyviai, kad jai nusispjauti, kam atgręžiama nugara.


Gali būti užsimojęs peiliu ar žvilgsniu versti ją objektu, veikėjai egzistuoja tik tai, kas yra priešais ir kaip tai veikia ją pačią. To, kas ją veikia, mes beveik niekada nežinome, ir kaip ji jaučiasi nenutuokiame. Aišku tik tiek, kad tai veikia stipriai ir tai sukelia virsmą.


Jei Gineitytė nuolat tapytų kokį nors kitą motyvą, pavyzdžiui, gėles ar katinus, kaip vienas Pilies gatvėje pasirodantis asmuo, ko gero, labai greitai nusibostų ir pikti liežuviai plaktų už išsisėmimą, kaip kai kuriuos į žurnalo „Žmonės“ erdvę savo sėkmės mitą perkėlusius veikėjus. Tačiau žiūrėti į įkyraus sapno situaciją visai nenuobodu. Kaskart kyla nuostaba, kaip dar kartą įmanoma sutelkti tiek įtampos tokiu pačiu būdu. Gineitytės drobės šia savybe primena bangas prieš pat lūžtant. Jas stebėti irgi niekad nepabosta. Atvirkščiai - galima apsikrėsti raminančiu ritmu. Dar akimirka - ir, regis, tuoj suvoksi kokį nors dėsnį. Galbūt žemės traukos ar kvėpavimo. Sustingimas prieš pat virsmą keri akimirkos trapumu.


Kodėl man neatrodo, kad Gineitytės drobėse moterys ar merginos tiesiog šiaip sau stoviniuoja? Iš kur pešu tą paslaptingą Henri Cartier-Bressono fotografijai būdingą akimirkos lemtingumą? Juk Bressono nuotraukose matome, kad fotografuojamajam tuoj kažkas nutiks, pavyzdžiui, jis tėkšis į balą, o drobėje nieko panašaus literatūriškai pasakojamo nėra. Nežinome nei istorijos pradžios, nei dabarties detalių, nieko nenutuokiame apie ateitį. Mano galva, vidinio išgyvenimo ir virsmo pojūtį sukelia maži nesutapimai ir tarsi netyčiniai (o dar ir kaip tyčiniai!) sutapimai. Tai - erdvės keistumas ir žmogaus figūros santykis su ja. Visiški niuansai. Štai drobėje „Už ožrožių“ (2009) to, ką inertiškai pavadintume peizažu, kraštas nuslydęs ir tenka suabejoti, ar tai nėra labiau subjektyvi erdvė. Antra, to peizažo-būsenos dviejų žalių tonų horizontalę pakartoja stovinčiosios į mus nugara sijonas. Moteris su erdve susilieja ir neaišku, kuri kurią paveikė. O gal jos mistiniu būdu tapo vieniu? Apie atsitiktinumą pagalvočiau paskiausiai ir tik mechaniškai, sverdama visas galimybes. „Žalioje moteryje“ (2007) merginos torsas supanašėjęs su tolumoje matomu kalnu, sijonas su žole, „Tamaroje“ (2009) balta skarelė dubliuoja baltą viršukalnę, o vidinė rankos linija pratęsia atramos briauną. Moters figūros susiliejimas ar sutapimas su erdve teikia pojūtį, kad veikėja ne šiaip sau ėjo pro šalį, o paniro į supančią erdvę. O pasinardinimas niekada nepalieka tavęs sausos - tokios pačios, kokia buvai prieš tai.


Smulkūs nesutapimai trikdo ir aštrina pojūčius lygiai taip pat, kaip ir sutapimai (šiuos verčiau rašyčiau į kabutes). Natiurmorte „Velykos“ (2009) vaizduojamas žalia staltiese dengtas stalas iš atminties ištraukia asociaciją su ankstyvojo Algimanto Švėgždos fotorealistine stilistika tapytu kūriniu „Žalia dėžė“ (1979). Tai sutapimas (nežinau, ar su kabutėmis, ar be jų). Nesutapimas erdvėje - stiklinė su pamerktu augalu kybo ore virš palangės. Nutapyta taip, lyg stovėtų, bet kieto paviršiaus nesiekia. Nuo žemės traukos dėsnio nutolta tik truputį, galima net įtikėti, kad kažkas nematomas trenkė kumščiu ir indas pakilo tik akimirkai.


Stipriausi ir svarbiausi veikėjai Gineitytės tapyboje ir yra tie vos vos, tuoj tuoj, beveik, už akimirkos, širdies dūžio atstumu. Iš pažiūros romi spalvomis ir potėpiais tapyba nuožmiai provokuoja suklusti intuiciją. Viską apsunkina (o kūrinį daro paveikesnį) tai, kad neleidžiama sutikti jokio akių žvilgsnio. Į mus žiūri nugaros. O šis žvilgsnis - vienas įtaigesnių.

 

*  *  *

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.