Negaliu jų žiūrėti, nes mano šuo yra iš ten. Iš vienos įstaigos Fabijoniškėse. Pernelyg gerai prisimenu joje patirtą siaubą. Jau kelerius metus kas mėnesį pervedu pinigų vienai gyvūnų globos įstaigai. Sąžinės tai nenuramina, bet prieš savo šunį jaučiuosi šiek tiek geriau. Nemanau, kad apie tokias įstaigas žurnalistai anksčiau nieko nežinojo. Tas staigus žiniasklaidos susidomėjimas skriaudžiamais gyvūnais - tik dar viena lietuviškos hipokrizijos iliustracija. Mums neegzistuoja tai, į ką kas nors nebaksteli pirštu. Bet užtenka šlykštaus vaizdelio ekrane, ir puolame masiškai kovoti prieš pedofilus, gyvūnų kankintojus... Įdomu, kada tokios karštos reakcijos sulauks mūsų pačių tuštybė.
Vienas žaviausių šios savaitės mano skaitinių - netyčia „Süddeutsche Zeitung“ aptiktas pokalbis su amerikiečių aktoriumi, kovotoju už Tibeto laisvę ir šiaip gražuoliu Richardu Gere'u. Didžiulis tekstas - tik apie jo kalytę Billie (beje, paimtą iš prieglaudos), apie jos sugebėjimus valandų valandas medituoti kartu su šeimininku ir visų šunų ištikimybę, terapinius sugebėjimus, absoliučią meilę. Tokią, pasak aktoriaus, nekeliančią jokių reikalavimų. Visas pokalbis - tikras himnas šunų garbei, palydėtas klasikų citatų ir sociologų apklausų rezultatų (pvz., Vokietijoje 95 procentai šunų savininkų greičiau atsikratytų savo partnerio nei šuns). Baigdama pokalbį žurnalistė uždavė aktoriui tikrai paskutinį klausimą: „Ar žinote, kad metams bėgant Jūsų veidas vis labiau primena jūsiškio šuns snukutį?“ Atsakymas buvo toks: „Neturiu nieko prieš.“
Po tokio įkvepiančio interviu šiąnakt (LNK, 11 d. 01.00) būtinai pasižiūrėsiu filmą „Pirmykštė baimė“ (1996). Gere'as vaidina Čikagos garsenybę - advokatą Martiną Vailį, kuris apsiima ginti įtakingo arkivyskupo nužudymu apkaltintą jaunuolį. Aronas - naivus vaikinas. Jis buvo sugautas netoli nusikaltimo vietos. Advokatas greit supranta, kad jis nekaltas. Bet su byla susiję daug niūrių ir aukos, ir kaltinamojo gyvenimo paslapčių... Filmas sukurtas pagal Williamo Diehlo bestselerį. Juo didžiajame kine debiutavo populiarių serialų apie Niujorko policininkus režisierius Gregory Hoblitas. Abejoju, ar ta pavardė labai žinoma. Užtat kitas filmo debiutantas - Edwardas Nortonas netrukus tapo vienu įdomiausių savo kartos aktorių. Beje, Nortonas gavo Arono vaidmenį po to, kai jo atsisakė Leonardo DiCaprio.
Tarp rečiau kartojamų filmų - Jessie Nelsono „Aš esu Semas“ (LNK, 13 d. 22.50). Filmo herojaus Semo (Sean Penn) protas - kaip septynerių metų vaiko, jis garbina „The Beatles“ ir kartu su draugais augina dukrelę Liusi (Dakota Fanning). Kai mergaitei sukanka septyneri ir jos intelektas ima viršyti tėvo, vaiku susidomi socialinės globos darbuotojai. Vienas jų nusprendžia, kad Semas negali auklėti dukters. Nors filmo intonacija ir nesužavėjo, nežinau, kaip pasielgčiau atsidūręs jo herojų vietoje.
Juano Diego Solanaso 2004 m. filme „Šiaurės rytai“ (LTV2, šįvakar, 11 d. 23.05) prancūzė Elen (Carole Bouquet) įgyvendino savo profesines ambicijas. Sulaukusi keturiasdešimties ji nori pažinti ir motinystę. Moteris vyksta į Argentiną įsivaikinti kūdikio ir atsiduria Šiaurės rytuose - pačiame skurdžiausiame Argentinos regione. Čia ją pritrenkia laukinės gamtos grožis ir socialinė neteisybė, korupcija, skurdas. Patirti įspūdžiai ir abejonės priverčia Helen pažvelgti ir į savo vidų. Tad „Šiaurės rytai“ yra ir kelio filmas apie simbolišką herojės iniciaciją, ir režisieriaus meilės Argentinos grožiui prisipažinimas. Pasak jo, Šiaurės rytai (Nordeste) yra nuostabi unikalios kultūros vieta: ji pasižymi ypatingu gyventojų muzikalumu, čia kalbama trimis ar keturiomis kalbomis.
Gražuolę Carole Bouquet, kuri dažnai reklamuoja prabangos produktus, režisierius pasirinko Helen vaidmeniui, nes aktorė pati globoja prievartą patyrusius vaikus. Filme jai teko pamiršti makiažą ir šukuosenas, kalbėti ispaniškai ir tai suteikė Helen daugiau autentiškumo. Tai būtų sunku pasakyti apie kitą prancūzų kino gražuolę Monicą Belluci, kuri Antoine'o Fuqua filme „Saulės ašaros“ (TV3, 13 d. 21.15) vaidina amerikietę gydytoją vienoje Afrikos labdaros misijoje. Kai Nigerijoje kyla pilietinis karas, pulkininkas Votersas (Bruce Willis) su savo specialiosios grupės kariais gauna užduotį išgelbėti gydytoją. Tačiau ji sutinka evakuotis tik su sąlyga, kad kartu bus išgelbėti ir globotiniai.
Dabar vaikus pasitelkia ne tik filmų kūrėjai, bet ir politikai. Spekuliatyvus Kopenhagos susitikimui sukurtas vaizdo klipas, kuriame mergaitė sapnuoja pasaulinio atšilimo pasekmes ir atsibudusi prašo suaugusiųjų apsaugoti pasaulį, man pasirodė tipiškas šiuolaikinės, beje, ne tik ekologinės, demagogijos pavyzdys. Tokios atviros demagogijos nepastebėjau kanadietės Léa Pool filme „Mėlynas drugelis“ (TV3, 13 d. 11.45) apie vėžiu sergantį berniuką ir jo svajonę įgyvendinti nusprendusią entomologę.
Niūrų gruodžio vakarą galimybę persikelti į Tailandą suteiks Prachya Pinkaewo filmas „Ong Bakas“ (BTV, 12 d. 23.15). Mažas kaimelis garbina kelių šimtų metų senumo Budos skulptūrą, kurią jie vadina Ong Bak. Nuo nelaimių kaimą saugančios skulptūros galvą pavogė vienas kaimelio gyventojas. Vaikinas Tingas (Tony Jaa), kuris slapčia mokėsi tajų bokso paslapčių, seka vagies pėdsakais iki pat Bankoko. Atgauti Budos galvą nebus paprasta, todėl bus proga pamatyti daugybę muštynių, gaudynių ir bokso kovų, kurios, būkime atviri, ir yra filme svarbiausios. Režisierius yra prisipažinęs, kad svajojo sukurti filmą nuo tada, kai dar paauglys savo kaime žiūrėjo filmus, kuriuose vaidino „tajų Bruce'as Lee“ - Phanna Rithikrai. Nuo kitų kovų filmų (ypač stilizuotųjų Honkongo) jie skyrėsi tuo, kad kovos juose vykdavo iš tikrųjų, nenaudojant jokių specialiųjų efektų. Po daugelio metų ir net ketverius metus užtrukusio filmavimo šią svajonę Prachaya Pikaewas 2003-aisiais įgyvendino. „Ong Bakas“ buvo toks populiarus, kad Prachaya pelnė geriausio Tailando komercinio kino režisieriaus vardą.
Kito tikėjimo šalininkams skiriamas Pawelo Piteros filmas „Liudijimas“ (LTV2, 13 d. 21.45). Jis sukurtas pagal popiežiaus Jono Pauliaus II sekretoriaus ir draugo, kardinolo Stanislawo Dziwiszo prisiminimų knygą. Filme perteikiami nežinomi Karolio Wojtylos gyvenimo faktai, įvykiai ir interpretacijos.
Bet vis dėlto geriausiai nuotaiką kelia broliai Coenai. 2000-aisiais sukurtą jų filmą „O broli, kur tu?“ (TV3, šįvakar, 11 d. 0.40) reklamavau jau ne kartą. Galiu pasiteisinti nebent tuo, kad Coenų odisėja po Didžiosios depresijos laikų Ameriką yra neišsemiama. Lenkų teatro režisierius Janas Klata šį rudenį mane galutinai įtikino, kad Didžioji prancūzų revoliucija, jei ji vyktų šiais laikais, labiau primintų televizijos šou, o politikai - populiariosios žiniasklaidos dėsniams paklūstančius orakulus. Todėl įsivaizduoti Ulisą kaip smulkų sukčių Ulisą Everetą Makgilą (George Clooney), atliekantį bausmę akmens skaldykloje Misisipės valstijoje, ne taip ir sunku. Suprantama, kad jis nori kuo greičiau palikti ne itin malonias apylinkes. Juolab kad jo ausis pasiekė žinia, jog žmona Penė visiems (net vaikams) pranešė apie Uliso mirtį ir rengiasi antrąkart tekėti. Bėda ta, kad Ulisas yra sukaustytas grandinėmis su dviem kitais nelabai maloniais tipeliais - Delmaru (Tim Blake Nelson) ir Pitu (John Turturro)... Joelio ir Ethano Coenų odisėja - amerikietiškumo kvintesencija, kaip, beje, ir visi jų filmai. O kartu - nepakartojamas nuotykių, humoro ir lyrikos derinys. Visai kaip originalas.
Jūsų -
Jonas Ūbis
* * *