Bene visos patalpos skendi prietemoje. Vieša paslaptis, kad „Artscape“ projekte lietuviai nuo užsieniečių menamose varžybose ar, greičiau, žaidime atsilieka rezultatu dešimt - nulis. Na, geriausiu atveju galime užskaityti kelias lygiąsias, jeigu sutiksime, pavyzdžiui, su Kęstučio Šapokos išskirtu Dainiaus Liškevičiaus ir Atelier van Lieshouto atveju. Ir šį kartą Monika Bielskytė nelabai pajėgė prisivyti Hanso Op de Beecko (Belgija) ir tai ne jos kaltė. Žinoma, niekas čia nesivaržė ir net neketino.
Svaresnis parodoje, be jokios abejonės, buvo belgų menininkas Hansas Op de Beekas ir šeši jo darbai bendru pavadinimu „Aplinkybės“. Viskas menininko darbuose yra kruopščiai suplanuota tarsi kuriant meninį filmą. Jis to ne tik neslepia, bet ir priešingai - aktualizuoja patį filmavimo ir apdorojimo procesą, tą galima lengvai pamatyti patyrinėjus galerijoje pateiktus menininko kūrybos albumus. Pavyzdžiui, nuotraukos iš videodarbo „O dabar - visi kartu“ („All together now“) filmavimo: žiūrėdamas videokūrinį, ne iš karto gali suprasti, kad filmuojant kamera specialiais bėgiais visą laiką judėjo ratu, nes galiausiai pasiekiamas linijiškumo efektas.
Hanso Op de Beeko režisūros paveikumas skleidžiasi ir per santykį su žiūrovu keliais būdais. Kaip teigia Walteris Benjaminas, kino populiarumo ir galios paslaptis - galimybė žiūrovui tapatintis su ekrane vykstančiu veiksmu, jo herojais. Hanso Op de Beeko darbuose tokia galimybė yra ypač ryški, o dėl mastelio ir išdėstymo erdvėje, kai veikėjų ir žiūrovų žvilgsniai sutampa, - net kiek psichofiziška. Tai kuo puikiausiai iliustruoja bene visi „Vartuose“ eksponuojami menininko videokūriniai. Darbe „Apsisprendimas“ („Determination“) kažkur skubanti šeima bėga tiesiai į žiūrovą, taip įtraukdama jį ir į vaizdo erdvę, tetrūksta tik trimačio vaizdo akinių, ir žiūrovas greičiausiai būtų priverstas trauktis atbulas. Kitame videodarbe „Šventė“ („Celebration“) už vaišėmis nukrauto stalo stovi ir nežinia ko (gal puotos pradžios) laukia padavėjai bei patarnautojai, jų žvilgsniai vėlgi nukreipti tiesiai į menamą žiūrovą (mus). Ir nors čia akivaizdžiai eksponuojamas nuobodulys (visi sustingę, nieko neveikia), vaizdas dėl įtampos (nes mus, stebėtojus, irgi stebi), atsirandančios iš veikėjo ir stebėtojo žvilgsnių susidūrimo, visai nenuobodus. Pardavėjos mus stebi ir videodarbe „Situacija 1“ („Situation 1“). Nuobodulio eksponavimas (trypčiojantys, kažko laukiantys veikėjai) tik dar labiau sustiprina, net kiek hiperbolizuoja žvilgsnių susidūrimo situaciją.
Akcentuojama ir vilkinama įtampa paryškina humanistines, net ironiškai kritiškas Hanso Op de Beeko idėjas. Efektą užaštrinus idėjos tampa šiek tiek humanistiškesnės, šiek tiek ironiškesnės, kritiškesnės, nei būtų be jo. Atrodo, kad menininkas turi ir daugiau „stipriklių“, pavyzdžiui, švari, kiek metafiziška erdvė. Vaizdas neperkrautas, apgalvotas. Galiausiai norėčiau pridurti, kad gal ir nesvarbu, kaip šį kartą (ir visus ankstesnius kartus) klostėsi tas „artscape(thlono)“ žaidimas. Svarbu, kad turėjome galimybę paganyti akis į puikius menininkus.
* * *