Apetitą žmogaus ir technologijų temai sukėlė dar šį rudenį „Arkos“ galerijoje vykusi paroda „+“, turėjusi transhumanizmo idėjinį užtaisą, deja, taip ir „neiššovusi“. „Šaltojo karo metų modernizmo“ parodoje Nacionalinėje dailės galerijoje matyti utopiniai projektai taip pat susiję su žmogaus ir technologijų tema. Todėl nepaprastai nudžiugau „Neu/Now“ festivalyje aptikusi dar keletą panašioms idėjoms atstovaujančių darbų.
Festivalis vyko ne tik „Titanike“, bet ir „Menų spaustuvėje“, „Skalvijoje“, Muzikos ir teatro akademijoje bei Čiurlionio menų mokykloje. Jame dalyvavo trisdešimt talentų iš visos Europos, atstovaujančių penkioms meno sritims: dizainui, kinui, muzikai, teatrui ir šokiui bei vizualiesiems menams.
Švariame, dailės akademijos studentų dar neužgyventame „Titanike“ daugiausia buvo dizaino ir vizualiųjų menų. Darbai įvairūs - pradedant gana retrogradiškais feministines idėjas reflektuojančiais lenkės Izabelos Kaczmarek grafinio dizaino darbais, slovakų fotografo Šymono Klimano romų portretais, baigiant automobilio neįgaliesiems projektu.
Būtų galima daug kalbėti ir rasti nemažai gerų žodžių visiems festivalio dalyviams. Man patiko ir Karen Skong savadarbių instrumentų koncertas-performansas, ir išdidūs, meksikietiško kolorito Klimano romų portretai, priminę mūsiškio Andriaus Mikšio „Baxt“ fotografijų seriją. Deja, nelabai ką galiu pasakyti apie lietuvių darbus - jie greta užsienio menininkų tiesiog pranyko, nors nedrįsčiau teigti, kad atsilieka idėjiniu aspektu technologijų panaudojimu akivaizdžiai. Štai švedams atstovavusio vokiečių ir japonų kilmės menininko Koji Wakayamos instaliacija „Robotų sodas - ar mašinos turi pojūčius?“ technologiniu požiūriu labai įspūdinga. Aptverti juoda linija robotai stumdo augalų vazonėlius į šviesą. Kūrinys žavi ne tik estetiškumu, idėjos aktualumu, bet ir sudėtingu robotų programavimo darbu.
Tačiau iš viso Neu/Now festivalio man labiausiai įsiminė interaktyvi olandės Marloeke van der Vlugt instaliacija „Series Patchmaker No. 1, Marloeke, 1971“. 1971 m. gimusi Marloeke buvo, ko gero, vyriausia dalyvė. Su scenografija, apšvietimu, šokiu, kostiumu ir įvairiomis medijomis dirbančios menininkės instaliacija išsiskyrė emocionalumu, svyruojančiu tarp baimės, nerimo ir smalsumo, taip pat daugialype kūno, technologijos, objekto ir subjekto ryšių plėtote. Kadangi man pačiai teko pabūti interaktyvios instaliacijos dalyve, atpažinau keletą „žaidimo taisyklių“.
Žaidimas emocijomis. Norintys dalyvauti instaliacijoje buvo įleidžiami po vieną ir priversti, kankinami smalsumo ir nerimo, laukti už juodų užuolaidų, kol bus pakviesti įeiti. Taigi jau pačioje pradžioje sukuriama mistifikuota įtampa. Tiesa, laukiamajame įrengtame projektoriuje galima matyti tiesiogiai transliuojamą instaliacijos vaizdą - autorę, sėdinčią ant kėdės su prie įvairių jos kūno vietų prijungtais sensoriais, kurie spaudinėjami ir liečiami projektuoja atitinkamus sapniškus vaizdus bei garsus.
Jeigu instaliacijos dalyvio vaidmuo apsiribotų vien žiūrėjimu, greičiausiai apie „Series Patchmaker No. 1, Marloeke, 1971“ nė nerašyčiau. Tačiau netrukus laukiantis dalyvis yra pakviečiamas už užuolaidos į apvalų kambarį, kurio centre sėdi Marloeke, laikydama rankoje kamerą su į savo veidą nukreiptu veidrodžiu. Gal dėl to, kad laukiamajame pabuvau itin trumpai ir nespėjau susipažinti su instaliacijos konceptu, staiga atsidūrus prieblandoje skendinčiame, puslankiu veidrodžiais apsuptame kambaryje mane sustingdė panika. Bet netrukus smalsumas nugalėjo ir tapau Marloeke teatro dalimi, nežinodama, kad pati esu stebima anapus veidrodžių sėdinčių žiūrovų. Čia vykusiai įsiterpia Jeano-Paulio Sartre'o mintis, kad tiktai pačiam pavertus kitą objektu galima išvengti tave objektu verčiančio žvilgsnio. Šiuo atveju Marloeke žvilgsnio galią suteikė ne tik sau, bet ir žmonėms už veidrodžių. Apskritai emocinė įtampa, balansuojanti tarp „aš nedrįstu jos paliesti“ ir „kada galėsiu išeiti“ išliko visą kambaryje praleistą laiką.
Objekto ir subjekto mainų žaidimas. Pagal fenomenologinę sampratą kūnas susideda iš gyvenamo kūno (Leib) ir fizinio kūno (Körper) perskyros. Gyvenamasis kūnas apima patyrimus, kūno išgyvenimą. Tuo tarpu fizinis kūnas suvokiamas kaip materialus anatomijos, fiziologijos objektas. Šią perskyrą labai aiškiai pajutau lytėdama ant autorės kūno esančius sensorius. Liečiamą fizinį kūną valios pastangomis ėmiau tapatinti su objektu, o projektoriuje rodomus vaizdus nesąmoningai pradėjau suvokti kaip autentišką gyvenamo kūno atmintį ir prisilietimą prie jos.
Objekto ir subjekto bei žvilgsnio santykis čia veikia keleriopai. Priverstas aktyviai dalyvauti instaliacijoje žiūrovas-subjektas čia pats tampa objektu ir nuolat mainosi atlikėjo ir žiūrovo vaidmenimis su pačia autore. Pasak Marloeke, žiūrovas pats tarsi tampa kūrinio bendraautoriu. Priklausomai nuo liečiamos vietos ir lietimo trukmės projektoriuje susideda vis kitoks vaizdinys ar garsų kombinacijos. Pavyzdžiui, paspaudus ant pilvo esantį sensorių, pasigirsta gurgimas, skysčių kunkuliavimas, matyti, kaip jis išsipučia, susitraukia. Braukiant per ant šlaunies pritvirtintą sensorių, pasirodo paviršių glostantys pirštai, suskamba operinė muzika ir t.t.
Du kūnai - dvi galios. Žvilgsnis visada turi galią. Instaliacijoje nuolat vienas kitą veikiančių kūnų galias schematiškai būtų galima apibrėžti taip: pirmas kūnas (žiūrovas) išgyvena tikras patirtis, t.y. nerimą, savisaugą, nedrąsą, smalsumą liesdamasis prie kito, nepažįstamo kūno. Nors jo funkcija instaliacijoje dominuojanti, dalyvis gali kontroliuoti tik netikras, susimuliuotas antrojo kūno patirtis (vaizdus ir garsus). Antrasis kūnas (autorius) irgi išgyvena tikras patirtis, bet jis yra tam pasiruošęs jų iniciatorius ir valdytojas. Autorius sėdi ir mėgaujasi dalyviui suteikta falsifikuota galia. Bet jis negali kontroliuoti savo netikrų patirčių (vaizdo ir garso), nes tai daro pirmasis kūnas. Nepaisant to, kad aktyvus yra dalyvis, kontroliuojanti autoriaus galia pasireiškia apgaudinėjimu apsimetant objektu ir netikras savo kūno patirtis pateikiant kaip gyvenamo kūno subjektyvybę.
Žvilgsnis. Instaliacijoje jis veikia kaip viena svarbiausių juslių. Žvilgsnis keliauja keliomis kryptimis: Marloeke visą laiką žiūri į ant kameros pritvirtintą veidrodį, kuriame mato ir save, ir žiūrovą. Taip pat ji mato ir vaizdą, atsispindintį ant už jos nugaros esančių veidrodžių. Žiūrovas taip pat, mestelėjęs žvilgsnį į jos rankose laikomą veidrodį, regi save ir ją. Taip pat jis mato vaizdus projektoriuje, kurių nemato Marloeke. Dar vienas žaidimo „matoma-nematoma“ lygmuo atsiveria sužinojus, kad visą šį scenografišką kambarį stebi už veidrodžių sėdintys žiūrovai. Taigi žvilgsnis instaliacijoje juda įvairiomis kryptimis kaip Velasquezo „Meninose“.
Dviejų kūnų chiazma. Filosofas Maurice'as Merleau-Ponty žvilgsnį traktuoja kaip taktilinių pojūčių papildymą, nes jis taip pat gali būti kūniškai juslus: čiupinėti, glostyti, pagauti, judėti, net nurengti. Viduramžiais manyta, kad žvilgsnis - tai begalė mažų nematomų čiuptuvėlių, apčiupinėjančių objektą ir padedančių suvokti vaizdą. Kita vertus, lietimas kartais pavaduoja regėjimo funkciją. Todėl galima teigti, kad visi jutimai yra sinesteziški, pereinantys vienas į kitą ir pavaduojantys. Bet svarbiausia yra taktilinė jausena, galbūt todėl, kad lietimo metu kūnai tiesiogiai priartėja vienas prie kito, išnyksta žvilgsnio sukuriama konkurencija, galios žaidimai. Merleau-Ponty, teigdamas, jog tada „mes veikiame kaip vienas kūnas“, siūlo sąvoką „chiazma“ (susiliejimas, apsikeitimas funkcijomis). Atsiranda specifinė kvazirefleksija, dėl kurios abu kūnai, patirdami vienas kitą, patiria ir save. Būtent šitaip apibūdinčiau autoriaus ir dalyvio santykį šioje instaliacijoje.
Kūnas ir technologijos. Instaliaciją inspiravo vienas nutikimas. Kartą menininkė ryte pažvelgusi pro langą pamatė aukštyn kojomis kabantį, nesėkmingai nusileidusį ir virvėse susipainiojusį parašiutininką. Tai tarsi atskleidė trapaus žmogaus kūno ir jį saugančių, bet ir pavojingų technologijų santykį. Ar technologijos gali pabrėžti kūno grožį ir trapumą užuot siekusios paversti jį nemirtingu? Kokiais būdais galime manipuliuoti savo kūnu? Kaip mes galime naudoti jį kaip sąveikos su aplinka priemonę? Ar galime peržengti ar panaikinti savo mentalines, psichines, sielos ribas? Ar galime praplėsti savo jutimus? Ar galėtume paveikti kūną stimuliuodami ir taip patirti psichinius potyrius (mobili oda)? Tai pagrindiniai autorės čia keliami klausimai. Priešingai nei transhumanistams, jai rūpi ne iškelti triumfuojančią žmogaus kūno ir technologijų sąjungą, bet pabrėžti jų įtaką žmogui bei kontrastą tarp kūno trapumo ir technologijų šaltumo. Prie menininkės pritvirtinti sensoriai tik imituoja gyvenamo kūno patirtis, tačiau tuo ji siekia iliustruoti mintį, kad galbūt ateityje informacijos apie kitą iš tikrųjų gausime analogišku būdu.
Kažkuris komentatorius vykusiai palygino „Series Patchmaker No. 1, Marloeke, 1971“ su Rembrandto drobe „Daktaro Tulpo anatomijos paskaita“. Abu darbai domisi žmogaus kūnu. Kūriniai panašūs net apšvietimo specifika - abiejuose prieblanda ir iš vienos pusės sklindanti šviesa, sukurianti gana mistišką, teatralizuotą atmosferą. Marloeke instaliaciją būtų galima pavadinti anatomijos teatru, kuriame per technologinius išradimus sąveikaujantys du kūnai pasiekia chiazmą.
* * *