Lietuviškų pjesių pristatymas „Versmėje“

7MD informacija
Didingos atidarymo iškilmės buvo kupinos patetiškų kalbų, rožių bei plojimų ir, kas keisčiausia, pasidžiaugimų, kad „lietuvių teatras teisingose rankose“. Pasiklausę apie „Versmės“ festivalio perspektyvumą, apie tai, kad čia atėję neleidžiame laiko veltui, o gilinamės į neaprėpiamas meno platybes, einame į Nacionalinio dramos teatro Mažąją salę žiūrėti-klausytis pirmojo skaitymo - Juliaus Kelero „Taksi numeris penki“, pristatyto režisierės Yanos Ross (LNDT).

Pjesė paprasta, kalbanti apie sudėtingus dviejų žmonių santykius ir monologo forma ieškanti atsakymų „kodėl“. Režisierė tiksliai pasirinko aktorę Vaivą Mainelytę - jos ir veikėjos tapatumas, ant galinės sienos rodyta vaizdo projekcija, kurioje matome valgymo, skalbinių džiovinimo vaizdus, dar labiau sustiprino ir pabrėžė kūrinio problemos gyvenimiškumą. Nesupoetinti kasdieniški santykiai, vaizdai, kuriuose matome aktorę buitiškoje aplinkoje. Šis gyvumas ir natūralumas atrodė kaip kontrastas tam, kas vyko valandą prieš tai - festivalį pristatant - ir valandą po to - žiūrint pjesės „Sudie, idiotai, arba Ne rugiuose, bet prie bedugnės“ skaitymą.


Skirtingos pasirodė ne tik pjesės, bet ir statytojų santykis. Buvo matyti, kad režisieriui Albertui Vidžiūnui, rengusiam „Sudie, idiotai...“ skaitymą su Šiaulių dramos teatro aktoriais, tekstas įdomus, bet, regis, nesuprantamas. Šįkart skaitymas autoriui ne padėjo, o veikiau pakenkė. Režisierius pjesę smarkiai kupiūravo, ji prarado daug atspalvių ir nukrypo į monotoniją, juoba nepasisekė aktoriui Povilui Liubinui, kuriam teko pagrindinio veikėjo Mariaus vaidmuo. Visai kitokią šios pjesės versiją paskutinę festivalio dieną pateikė „Atviro rato“ aktoriai ir režisierius Aidas Giniotis. Kadangi pjesė rašyta specialiai šiam teatrui, nereikia stebėtis, kad kūrinio tema - jauno žmogaus vietos gyvenime paieškos - šiam kolektyvui artimesnė. Lauros Juknytės slapyvardžiu pasivadinęs Justas Tertelis neslėpė pjesės artumo J.D. Sallingerio romanui „Rugiuose prie bedugnės“, tik kažin ar įmanoma jį nuslėpti, nes kol kas pjesė labiau primena romano inscenizaciją, nei savarankišką autorinį kūrinį. „Atviro rato“ ruoštas „Sudie, idiotai...“ vis viena pradžiugino gyva kalba, pagrindinio veikėjo tikrumu (jį puikiai atskleidė aktorius Ainis Storpirštis) ir ypač teatro nusiteikimu pjesę pastatyti. Toks pat likimas turbūt laukia ir Birutės Mar „Unės“, kuri buvo rašyta iš karto galvojant apie būsimą spektaklį LNDT scenoje.


„Unė“ - tai istorija apie legendinę lietuvių aktorę Unę Babickaitę, vaidinusią ir gyvenusią Paryžiuje. Pjesė atsirado iš jos dienoraščių - juos mes per skaitymą ir girdime, tad vėl kyla klausimas - kiek šis Birutės Mar tekstas yra autorinis, kiek jis yra pjesė? O dienoraščiai smagūs ir klausytis jų, per juos pažinti aktorę turbūt bus įdomu.


Dar viena pjesė istorine tematika - Gintaro Grajausko „Brunonas ir barbarai“, skirta Lietuvos vardo 1000-mečiui. Narpliodamas istorinę situaciją autorius neslepia ironijos, pjesė linksma ir išmoninga, bet scenoje sunkiai realizuojama. Ją pristatęs Šilutės kamerinis dramos teatras ir režisierius Linas Mikuta kol kas nerado tinkamos intonacijos, tad vidurinė, istorinė pjesės dalis, kaip ir Brunono monologas, be galo prailgo, o vietomis buvo justi ne itin maloni didaktika. Be to, jei statytojai neras svarbiausios temos, susijusios ne vien su Lietuvos vardo paminėjimu, kaži ar planuojamas statyti spektaklis bus aktualus ir kitais metais.


Dėl aktualumo galima ginčytis ir kalbant apie Skirgailės Buklytės „Motinų darbą“. Atrodo, kad abortų bei jų išbudintos sąžinės tema jau šimtą kartų kalbėta ir iškalbėta. Tad sudominti ji galėtų kaip šalutinė arba žvelgiant į ją nauju, netikėtu kampu. Dabar atrodo, kad tekstas nepataikė į esamąjį laiką, buvo juntamas ir tam tikras autorės moralizavimas.


Keistai nuskambėjo Juliaus Kelero „58 sapnai“. Režisierius Arvydas Kinderis (Alytaus miesto teatras) teksto nekupiūravo, tad žiūrovus užplūdo dvi valandas trunkanti žodžių, kartais besikartojančių, lavina. Turbūt nemažai teks padirbėti norint rasti teatrinę formą „58 sapnams“, kuriuose du veikėjai be perstojo kalba padrikus m onologus apie vaikystę, tarpusavio santykius, vidinius jausmus.


Šių metų „Versmės“ festivalis nuteikė liūdnai. Be įdomesnių Juliaus Kelero „Taksi numeris penki“ bei Justo Tertelio „Sudie, idiotai, arba Ne rugiuose, bet prie bedugnės“, nors jos taip pat ne be trūkumų, nieko panašaus į „perspektyvą“, kuria būtų galima džiaugtis, nebuvo. Jeigu tai, ką išgirdome, pavadintume „daug žadančiais kūriniais“, tektų pripažinti, kad geriau nesugebame, o taip manyti nesinori.


Milda Brukštutė

 

*  *  *


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.