Pirmasis įvyko lapkričio 7 d. dalyvaujant Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (meno vad. Juozas Domarkas), Kauno valstybiniam chorui (meno vad. Petras Bingelis) ir solistams M. Rubackytei, smuikininkui iš JAV Michaeliui Ludwigui, violončelininkui iš Vengrijos Lãszló Fengö ir JAV dirigentei Joannai Falettai. Programoje - L. van Beethoveno muzika.
Pirmojoje koncerto dalyje skambėjo Trigubas koncertas smuikui, violončelei ir fortepijonui su orkestru C-dur, op. 56 (1804). Tai buvo jautrus, trapus šios muzikos atskleidimas, intymiu solistų bendravimu nuteikęs tarsi kalėdinei nuotaikai ir pradžiuginęs publiką.
Koncerto programėlėje - daugybė gražiausių žodžių apie atlikėjus, jų laimėjimus. Pianistę M. Rubackytę puikiai pažįstame, todėl jos pristatyti nereikia, nebent pateikčiau vieną iš „Fanfare Magazine“ kritiko teiginių: „Fenomenali menininkė, viena talentingiausių pianisčių. Jos grojimo manieroje žaibiški bermaniški efektai stebėtinai dera su barenboimiška garsų pilnatve.“
Keturių žemynų valstybėse koncertavęs smuikininkas M. Ludwigas aktyviai reiškiasi kaip solistas, kamerinių ansamblių primarijus ir muzikos įrašų entuziastas. Jaunosios kartos vengrų atlikėjas Laszló Fengö 2004 m. laimėjo tarptautinį Pablo Casalso konkursą Kronberge (Vokietija) - mieste, kurį Mstislavas Rostropovičius yra pavadinęs „violončelės pasaulio sostine“. Orkestrui dirigavusi J. Falleta 1999 m. tapo Bafalo filharmonijos simfoninio orkestro meno vadove, yra nuolat kviečiama diriguoti žymiausiems simfoniniams orkestrams.
Įdomu buvo stebėti, kaip Trigubame koncerte solistų ansamblis derėjo su orkestru. Dažnai nuostabaus grožio temas pirmasis pateikdavo L. Fengö puikia 1695 m. Venecijos meistro Matteo Goffrillero pagaminta violončele, subtiliai ir labai šiltai frazuodamas. Temą perėmęs M. Ludwigas, griežęs „retu Kremonos meistro Lorenso Storioni XVIII a. 1-ajame dešimtmetyje pagamintu smuiku ir XIX a. prancūzų meistro Dominique'o Peccatte pagamintu stryku“ (duomenys - iš išsamiai parengtos koncerto programėlės), tarsi stengdavosi dar intymiau ir jautriau išvirpinti kiekvieną natą. Tuoj pat kildavo mintis: „O ar įmanoma fortepijono garsais nukonkuruoti (arba bent panašiai pateikti) tuos delikačius tembrus ir priversti tirtėti nuo malonaus jaudulio?“ Tačiau genialus kompozitorius, kuris buvo ir profesionalus pianistas, koncertuose pats skambindavęs savo kūrinius, puikiai žinojęs instrumento galimybes, fortepijonui sukūrė kitokią muzikinę medžiagą, nereikalaujančią virpinti ilgas natas. Taigi pianistė delikačiai prisijungdavo prie stygininkų, savo partiją skambino ta pačia nuotaika, švelniu, lengvu garsu ansambliškai nuostabiai tiksliai kūrė tą analogišką intymią atmosferą. Tik energingi orkestro epizodai primindavo, kad klausomės stiprios ir valingos asmenybės opuso.
Antroje dalyje klausėmės kūrinių c-moll tonacijoje. Tai - Simfonija Nr. 5, („Likimo“), op. 67 (1808), ir „Chorinė fantazija“ fortepijonui, chorui ir orkestrui, op. 80 (1809). Galima teigti, kad šį vakarą girdėjome tikrai originalias L. van Beethoveno kūrinių traktuotes. Trigubame koncerte skambėjo trapi, jautriai atliekama muzika, o simfonijoje pajutome veržlų džiaugsmą. Uraganinės energijos nešami garsai skambėjo kokybiškai, kulminacijose garsas nebuvo forsuojamas, bet „Likimo“ simfonijai įprastų tragiškų ar grėsmingų nuotaikų, giliai suvoktų prasmių ar filosofinių apmąstymų tarytum ir nereikėjo. Vyravo optimizmas, tarsi skatinantis nepasiduoti emocijoms ar susimąstymui.
„Chorinė fantazija“ pateikė klausytojams visiškai neįprasto L. van Beethovenui kūrinio įvaizdį. Keista fortepijono solo rapsodiška įžanga, temos ir variacijų (fortepijonui ir orkestrui) padala bei finalas su choru pagal Christopho Kuffnerio poemos žodžius priminė IX simfonijos „Odę džiaugsmui“. Nors yra žinomas M. Rubackytės atlikimo stilius, rafinuota technika, dažnai „perlinis“ garsas, puiki atmintis, sugebėjimas surengti gigantiškas programas, reikalaujančias visapusiškos ištvermės, šio kūrinio traktuotėje vėl buvo galima stebėtis jos galimybėmis skambinti atmintinai gana išblaškytą fortepijono partiją, kur temas dažnai perima orkestras, o ilgainiui fortepijono ir orkestro muzikavimas vis labiau susipina. Orkestro tembrus imituojančių šmaikščių atkarpėlių, kurias perimdavo atskiri instrumentai, panašus spalvingumo ir charakteristikų prasme traktavimas, ką jau kalbėti apie idealų sinchroniškumą, tikslų tempo ir ritmo pojūtį, puikų akompanuojančios orkestrui solistės garsinį balansą, dirigentės ir pianistės kūrinio idėjos analogiškas supratimas bei realizavimas tikrai stulbino. Į žaidimą įsiliejus chorui, salė tarsi nušvito. Tai buvo kaip gaivus džiaugsmo pliūpsnis, sukėlęs didžiulę ovacijų audrą. Atlikėjai nepagailėjo energijos ir pakartojo šį neilgą finalinį epizodą, suvienijusį solistę, orkestrą ir chorą.
Lapkričio 8 d. M. Rostropovičiaus fondo stipendininkų dieniniame koncerte „Visai šeimai“ dalyvavo šeši gabūs Lietuvos vaikai ir jaunuoliai. Koncertą pradėjo pianistas ir muzikos kūrėjas Simas Šakenis (VI kl., mokytoja D. Šakenytė), atlikęs F. Chopino Noktiurną cis-moll, op. posth., ir savo kūrybos Sonatiną. Galima tikėtis, kad šis berniukas ateityje džiugins klausytojus brandžiais kūriniais. Ignas Maknickas (V kl., mokytojos V. Lipniagovienės kl.) paskambino W.A. Mozarto Fantaziją d-moll, KV 397, ir F. Chopino Valsą Des-dur, op. 64. Guoda Indriūnaitė (IX kl., doc. A. Žvirblytės kl.) atliko F. Chopino Mazurką a-moll, op. 17, ir Fantaziją ekspromtą cis-moll, op. 66. Prieš 8 metus iš Ašchabado į Lietuvą atvykusi Kristina Annamukhamedova (mok. D. Berulytės kl.) su užsidegimu, temperamentingai, laisvai pagrojo A. Ginasteros Tris argentiniečių šokius. Lyriškai nusiteikusi Agnė Radzevičiūtė (XI kl., prof. V. Vitaitės kl.) paskambino F. Liszto „Petrarcos sonetą“ Nr. 123 iš ciklo „Klajonių metai. Italija“. Gryta Tatorytė (III k. studentė Vokietijoje, Karlsruhėje, M.K. Čiurlionio menų mokykloje baigė J. Dvariono kl.) pademonstravo preparuotu fortepijonu salėje besiklausančio kompozitoriaus iš Prancūzijos Michaelio Lévinaso Tris etiudus ir Olivier Messiaeno „Didžioji kuolinga“ („Le courlis cendré“) iš „Paukščių katalogo“ („Catalogue d'oiseaux“) 7-osios knygos, sudėtingą visais atžvilgiais kūrinį.
Koncertą užbaigė svečias iš Prancūzijos, 16-metis Ingmaras Lazaras (studijuojantis Hanoveryje, Vl. Krainevo kl.). Jis klausytojams pateikė M.K. Čiurlionio dviejų Noktiurnų (fis-moll ir cis-moll), F. Chopino Trijų mazurkų, op. 59, bei Sonatos Nr. 2, b-moll, op. 35, traktuotes. Talentingas jaunuolis pagal savo amžių brandžiai, laisvai, o kartu ir labai sukauptai, kontroliuodamas jam patogų, nekeliantį problemų tekstą paskambino F. Chopino opusus.
Galima pasidžiaugti, kad gabus jaunimas turi rėmėjus, galimybes ir norą tobulėti.
Trečiuoju I Vilniaus fortepijono festivalio koncertu - Andriaus Žlabio rečitaliu - prasidėjo festivalio soliniai pasirodymai. Lietuvoje labai mėgstamo ir laukiamo pianisto A. Žlabio koncertai visada klausytojams suteikia daug teigiamų emocijų. Tai - susitikimas su nuoširdžiu ir tauriu žmogumi, pasiaukojusiu menui. M.K. Čiurlionio menų mokyklos, kurioje jis mokėsi pas geriausius fortepijono pedagogus, kolektyvas puikiai pažinojo šį talentingą ir mielą jaunuolį, o plačioji visuomenė atkreipė dėmesį į jo ypatingus gabumus koncerte, kur jis pirmąkart Lietuvoje paskambino J.S. Bacho „Gerai temperuoto klavyro“ I tomo 24 preliudus ir fugas. Susikaupimas atliekant sudėtingus tekstus, nuoširdus ir gilus muzikinės medžiagos traktavimas hipnotizavo, privertė sekti įkandin kiekvieno jo atodūsio. Besimokydamas JAV pas daugybę žymių pedagogų, dalyvaudamas meistriškumo pamokose, A. Žlabys ištobulino savo talentą, bet neprarado natūralumo ir atvirumo perteikiant kūrinių esmę. Prieš penkerius metus pianistas apsigyveno JAV, pelnė garbingų šios šalies apdovanojimų. Kritikai negaili jam pagyrimo žodžių. „Andrius Žlabys... yra turbūt vienas gabiausių šalies pianistų...“ („Chicago Tribune“); „...mąslus ir užburiantis...“ („Los Angeles Times“).
Pianistas yra laimėjęs ne vieną tarptautinį konkursą, 2003 m. - prestižinio tarptautinio Klivlendo pianistų konkurso „Grand Prix“. Pasipylė kvietimai skambinti rečitalius prestižinėse salėse, festivaliuose. A. Žlabys koncertavo su Niujorko filharmonijos ir Klivlendo simfoniniais orkestrais, grojo solo Japonijoje, Kinijoje, JAV ir daugelyje Europos šalių.
Pažymėtini jo pasirodymai kamerinių ansamblių sudėtyje. Tai - koncertinis turas su smuikininke H. Hahn, programos su įžymiu smuikininku G. Kremeriu. Abu menininkai įgrojo G. Enescu Fortepijoninį kvintetą. Šis įrašas („Nonesuch“) buvo nominuotas „Grammy“ apdovanojimui.
Praėjusį koncertinį sezoną G. Kremeris, A. Žlabys ir „Kremerata Baltica“ gastroliavo Kinijoje, Europoje ir Pietų Amerikoje. Kompozitoriai E. Sharlato ir L. Prado lietuviui dedikavo „Astral Artistic Services“ užsakymu sukurtus opusus.
Lapkričio 14 d. surengtame rečitalyje Nacionalinėje filharmonijoje A. Žlabys atliko J.S. Bacho šešias Partitas klavyrui, BWV 825-830. Tik išskirtinių gabumų pianistai imasi tokių užduočių. Žinoma, šiais laikais dažnas atlikėjas susigundo plačios visuomenės džiaugsmui pateikti triukšmingų ar beverčių virtuozinių kūrinių, norėdamas įgauti daugiau populiarumo. Per vieną vakarą paskambinti šešis ypač sudėtingus visais atžvilgiais kūrinius gali ryžtis (ir sugebėti tai atlikti) retas muzikas, juolab kad reikia ne tik išlaikyti sukoncentruotą savo dėmesį, bet ir sudominti klausytojus. A. Žlabiui tai puikiai pavyko. Pianistas Partitas skambino numeracijos tvarka: pirmoje koncerto dalyje - Nr. 1, B-dur, BWV 825 (1726), Nr. 2, c-moll, BWV 826 (1727) ir Nr. 3, a-moll, BWV 827 (1725), o antroje - Nr. 4, D-dur, BWV 828 (1728), Nr. 5, G-dur, BWV 829 (1730) ir Nr. 6, e-moll, BWV 830 (1725). Čia galima būtų smulkiai analizuoti kiekvienos Partitos dalių atlikimo subtilybes, nes traktuotes verta detaliai aptarti, bet teks apsiriboti koncentruotais apibendrinimais. Kas skaitė įvairių teoretikų, didžių J.S. Bacho muzikos tyrėjų įrodinėjimus, kaip reiktų traktuoti šio dar nepralenkto, visų laikų vieno genialiausių kompozitorių kūrinius, galėtų teigti, kad A. Žlabiui tai nerūpi, nes jis vadovaujasi savo turtingos asmenybės, atviros muzikos grožiui ir tobulumui, siekiais maksimaliai atskleisti tai, kas užkoduota muzikiniame tekste. Pianistas sugeba susikaupti nuo pat pirmų natų ir groja tarsi improvizuodamas, gyvai reaguoja į visa tai, kas sudaro muzikos turinį, nepaprastai puikiai girdi polifoninį audinį, iškelia į pirmą planą tai, kas svarbiausia, tiksliai artikuliuoja. Jaučiama, kad skambina nepaprastai nuoširdi, tyra, inteligentiška asmenybė. Jo fortepijono garsai spalvingi, dinaminė amplitudė labai plati - nuo ištirpstančių, vos girdimų, bet gana konkrečiai skambančių iki sodrių, energingų sąskambių. Nuotaikos keičiasi nuo iškilmingų, giliai išgyventų, sukauptų iki žaismingų, išdykaujančių, linksmų. A. Žlabys nuostabiai perteikia ir tonacijų, kuriose parašytos Partitos, skirtumus. Partitoje Nr. 1, B-dur, girdėjome šiai tonacijai būdingą skambėjimą, Nr. 2, c-moll ir Nr. 3, a-moll - minorinių nuotaikų teikiamus specifinius tembrus.
Nors koncerto pirmoje dalyje skambėjusios siuitos atliktos puikiai, muzika tekėjo nuoširdžiai, paprastai, kūrybingai, antroje dalyje A. Žlabys tarsi įgavo antrą kvėpavimą ir mažorines Partitas paskambino su tokiu įkvėpimu, kad galima buvo tik stebėtis ir džiaugtis. Vyraujantis nusiteikimas Partitoje D-dur buvo kūrybingai šiltas romantiškas, muzika plaukė geraširdiškai maloniai, laisvai, ramiai ir svajingai arba energingai. Partita G-dur švytėjo džiaugsmu, linksmybe, šmaikštumu, kartais - trapiai, skaidriai, o kitose dalyse - azartiškai, stipriai.
Viso koncerto kulminacija, ko gero, tapo paskutinė Partita e-moll. Tai buvo tobulo, nepaprastai gilaus ir prasmingo J.S. Bacho muzikos atskleidimo etalonas. Matyt, pianistas ypač mėgsta šį puikų opusą, gal jau ir nereikėjo taupyti savo energijos, nes čia jo talentas sužibėjo visa galinga jėga. Įvairūs įmanomi minorinių nuotaikų atspalviai ir intensyvumas buvo išgyventi giliai, prasmingai, hipnotizuojančiai.
Galima teigti, kad šis A. Žlabio pasirodymas bus priskirtas prie ryškiausių Lietuvos muzikų laimėjimų.
* * *