Kritikų orkestras: taikinyje - „Gaida“

7 MD
Sostinėje ypač stipriai šiuo metu pučiančių muzikinių vėjų sūkury spalio 24-31 d. praūžė šiuolaikinės muzikos festivalis „Gaida“. Bent jau sutelktumo prasme - devyni koncertai per aštuonias dienas - tai buvo stipri šiuolaikinės muzikos ataka. O turinio požiūriu?


Įvertinti pamėgins naujai suburtas šiam konkrečiam projektui Kritikų orkestras (pagal kompozitorių sambūrio „DIISC Orchestra“ pavyzdį): muzikologai Audronė Žiūraitytė, Judita Žukienė ir Živilė Ramoškaitė, kompozitoriai ir kartu „jaunimo atstovai“ Rūta Vitkauskaitė ir Albertas Navickas, festivalyje dalyvavęs autorius Marius Baranauskas bei sveiku pesimizmu trykštantis nenorėjęs skelbti vardo „žmogus prie meno“.

 

Audronė Žiūraitytė: Manyčiau, vienas šios „Gaidos“ privalumų - anksčiau sukurtos ir Vilniuje neskambėjusios ar specialiai „Gaidai“ užsakytos lietuviškos muzikos gausa. Ypač išsiskiriančių viršūnių neįvardinčiau, bet turėjome progą pamatyti įvairių kartų ir įvairių miestų kompozitorių kūrybos panoramą. Džiugino vyresnės kartos autorių gyvybingumas, tikra emocija (Broniaus Kutavičiaus, Vytauto Laurušo opusai), moterų kūrybingumas. Konceptualumu, gražiu spektriniu skambesiu pasižymėjo Egidijos Medekšaitės simfoninis opusas „Plejadės“ (atidarymo koncertas Filharmonijoje, griežė LNSO, dir. R. Šervenikas, spalio 24 d.). Keletas ryškesnių šios „Gaidos“ opusų atspindėjo kuris laikas vyraujančią šiuolaikinės muzikos tendenciją, kurios esmę sudaro išskaidyto spektro garsų emanacija. Taigi „gražaus skambesio“ būta ir vyrų kompozitorių kūryboje - Šarūno Nako simfoninis opusas „Rezistencija“ (uždarymo koncertas, griežė LVSO, dir. P. Mägi, spalio 30 d.) nuskambėjo santūriai ir vientisai, gėrintis meditatyviniu garso sklidimu erdvėje. Panašiai, kaip nepaprastai gražių, rudeniškai nuspalvintų harmonijų sklidimą, suvokiau ir Ramūno Motiekaičio „Rugsėjo simfoniją“, ją puikiai atliko Latvijos radijo choras (spalio 26 d., Nacionalinė dailės galerija). Pagalvojau apie savitą (neo)impresionizmo pabudimą, kai net ir Osvaldo Balakausko anotacijoje jo Kvintetui (atl. Vilniaus styginių kvartetas ir pianistė A. Šikšniūtė, Taikomosios dailės muziejus, spalio 29 d.) taip pat skaitome apie autoriaus gaires, kreipiančias klausytojus „impresionistine“ linkme.


Visai kitokio pobūdžio pasirodė Martino Vilumo, Latvijoje ir Lietuvoje studijavusio kompozitoriaus, taigi ir mūsų autoriaus, „Karaliaus Lyro vaikų likimas“ chorui. Įdomiai ir vertingai kūrinyje skambėjo „archajiškų“ tekstų inspiruota praeities ir dabarties sintezė. Ji buvo labai įtikinama, iškalbinga, ir ne taip svarbu, kad teksto prasmių (kaip dažniausiai ir būna) iki galo suvokti nepavyko. Teksto veikiamas vidinis muzikos veiksmingumas buvo beveik teatrinio lygmens, ir verbalinė kūrinio prasmė atsiskleidė grynomis muzikos priemonėmis, per frazavimą, sudėtingą linijų kontrapunktą, archajišką muzikos jutimą. Neabejotinai gerą įspūdį padėjo sukurti ir puikus Latvijos radijo choras (dir. Sigvards Klava), įspūdingai atlikęs ne tik M. Vilumo ir R. Motiekaičio, bet ir XX a. klasiko Gyorgy Ligeti kūrinį „Lux aeterna“. Šiame nepaprastai aukšta atlikimo kultūra pasižymėjusiame chorinės muzikos koncerte skambėjęs Santos Ratnieces „Ču-dal/Silent Water“ pasirodė labai latviškas, kaip įsivaizduoju, emocionalus, melodingas, bet perdėm iliustratyvus.



Po kiekvienos „Gaidos“ paprastai visiems labai rūpi, kaip atrodė lietuviški opusai festivalyje pateiktame „pasauliniame kontekste“, t.y. greta užsienio autorių kūrinių?

 

Gal net įdomiau nelyginti mūsų autorių pasauliniame kontekste, o tiesiog suvokti jų individualybę, išskirtinumą, stilių. Tokių autorių nėra daug. Aišku, tokie yra mūsų klasikai, pavyzdžiui, B. Kutavičius, kuris savo žymę, „pirštų antspaudus“ mūsų sąmonės alėjoje yra palikęs giliai, ir nuostabu, kad tarsi tomis pačiomis priemonėmis ir vėl sugebėjo surengti klausytojui šventę, įtikinti ir nudžiuginti nauju opusu („Penkios Sigito miniatiūros“, atl. choras „Jauna muzika“, Vilniaus kvartetas, A. Šikšniūtė, dir. V. Augustinas, spalio 29 d).


Siekdami būtinai „atpažinti“ atliekamos muzikos autorių, kartais per daug tam nusiteikiame. Iš dalies taip įvyko išgirdus Mariaus Baranausko kamerinę „Giesmę erdvei“ (atl. „Gaidos“ ansamblis, dir. R. Šervenikas, NDG, spalio 25 d.). Iš jo praėjusiose „Gaidose“ atliktų ir aukštai įvertintų simfoninių opusų buvau susidariusi kitokį stilistinį vaizdą. Santūriau, net akademiškiau šįkart nuskambėjo ir Š. Nako muzika, o iš jo tikiesi akibrokštų. Gal ir gerai, kad įvyksta virsmas ir kompozitorius pateikia kažką netikėta, nes taip pat svarbu, kad „įprastas“ stilius neturėtų rutinos atspaudo. Šiuo požiūriu festivalyje įžvelgiau du kraštutinius pavyzdžius. Vienas - tarsi pradinėse, gana efektingose savo kūrybos stadijose įstrigusi Nomeda Valančiūtė („Bundančio miesto piliečiai“, atl. „Gaidos“ ansamblis), iš jos nesulaukiame reikšmingesnio virsmo. Kitas - visas įmanomas aukštumas jau pasiekusio mūsų šiuolaikinės muzikos klasiko O. Balakausko naujasis Kvintetas styginių kvartetui ir fortepijonui neabejotinai buvo atpažįstamas, iš pradžių net labai intriguojantis, bet vėliau - vis toks pats.


Kalbant apie šiame festivalyje skambėjusius užsienio autorius, akivaizdu, kad jų braižo jau su niekuo nesupainiosi: tai Steve'as Reichas („City Life“, atl. „Gaidos“ ansamblis), Michaelas Nymanas ar Henrykas Mikolajus Góreckis (Koncertas klavesinui ir orkestrui, atl. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, pianistas P. Geniušas, dir. D. Katkus, NDG, spalio 31 d.). Tokią savotiškai supaprastintą ir efektingą muziką priimi arba ne, bet jai „mūsų nuomonė“ ir nesvarbi, ši muzika jau sulaukė pasaulinės šlovės gal būtent dėl savo paprastumo, kartais tiesiog erzinančio primityvumo kaip M. Nymano atveju („MGV“, atl. LVSO).


Džiaugiuosi, kad šįmet daugmaž sugebėjau aprėpti festivalį, galbūt dėl krizės kiek kuklesnį, o pernai per „Pasaulio muzikos dienas“ jaučiausi beviltiškai, kai vieną vakarą vykdavo tris renginiai. Malonu, kad „Gaida“ nenuilstamai ieško naujų erdvių: koncertai Nacionalinėje dailės galerijoje tapo tarsi tobulesniu Šiuolaikinio meno centro, kuris kažkada mums taip pat buvo atradimas, pakaitalu. Šiuolaikinė muzika labai tinka galerijos aplinkai, ją papildo, o akustikos tobulinimui ribų nėra... Prasmingas atrodė šiuolaikinės muzikos kontrapunktas Taikomosios dailės muziejaus „senovinei“ erdvei. Prieš klausytojus eksponuojamas paveikslas, atkuriantis tolimos epochos muzikavimą, įspūdingai jungėsi su skambančia XXI a. muzika. Gerai nuteikė ir tai, kad visur buvo daug klausytojų, jaunimo ir nesakyčiau, kad vien muzikinio (kurį lyg ir pažįstu).


Rūta Vitkauskaitė: Iš esmės festivalis labai patiko - kukli, paprasta „Gaida“, bet man pasirodė labai kokybiška. Smagu ir kolegiškai labai įdomu buvo išgirsti tiek daug lietuviškos muzikos - liko kokybės įspūdis ir kūrinių, ir atlikimo požiūriu. Žinoma, buvo ir sužavėjusių, ir visai nepatikusių opusų, bet tai subjektyvu.


Albertas Navickas: Pritarsiu kolegei - pasijuto kontrastas po praėjusių metų „Pasaulio muzikos dienų“: šį kartą apimtys sumažėjusios, bet kokybė džiugina. Lankiausi visuose „Gaidos“ koncertuose, visi puikiai suorganizuoti, programos įdomiai atrinktos. Be abejo, labai smalsu buvo išgirsti, kokia yra šiuolaikinė lietuvių muzika, kaip ji dera su pasaulio muzika iš Europos, Amerikos. Stipriausią ir įdomiausią įspūdį paliko Latvijos radijo choro koncertas, kur ir lietuvių, ir užsienio autorių kūriniai pasirodė vieni stipriausių, labai gerai derėjo tarpusavy, buvo tiesiog nuostabu klausytis tokios šiuolaikinės muzikos.


Džiugu, kad į „Gaidą“ atvažiavo tokie projektai kaip Fausto Romitelli videoopera „Metalų indeksas“ (NDG, spalio 27 d.), filmas „Metropolis“ (su Martino Matalono muzika, Šokio teatras, spalio 28 d.), kad festivalis buvo daugiadisciplininis. Vėlgi - tai yra labai aukštos kokybės muzika, puikūs atlikėjai („Metalų indeksą“ atliko belgų ansamblis „Ictus“ ir sopranas Donatienne Michel-Dansac, „Metropolio“ muziką - prancūzų ansamblis „Court-Circuit“, dir. M. Matalon). Kas patiko labiau ar mažiau, pritarčiau kolegei, subjektyvu. Man asmeniškai šių projektų muzikinė pusė pasirodė kur kas stipresnė, nei vaizdinė.


Rūta Vitkauskaitė: O man „nerealiai“ patiko Fritzo Lango „Metropolis“ - labai mėgstu tų laikų estetiką, o ir nepriekaištingai atlikta M. Matalono muzika puikiai derėjo. Kalbant apie videooperą - visų pirma, buvo keista, kodėl taip įvardintas žanras, nes jį kiek kitaip įsivaizduoju. Aš šį projektą pavadinčiau koncertiniu operos atlikimu su videoprojekcija (aut. Paolo Pachini). Tuo tarpu jei atsiribotume nuo žanro klausimo, įspūdis nepribloškė, muzika buvo gana paprasta, daug iš popkultūros atkeliavusių elementų (tai, kas yra labai gerai žinoma, girdėta ir kas pasiteisina) ir muzikoje, ir videoprojekcijoje, kartais atrodė, kad šios dvi plotmės nedera tarpusavyje.


Žmogus „prie meno“: Videoopera „Metalų indeksas“ labai gerai parodo mūsų autoriams, menininkams ir menų sintezių darytojams tokį darbą, kurio visi komponentai - garsas, vaizdas, apšvietimas - yra kuriami nuo pat pradžių vienos glaudžios komandos su viena idėja, tad viskas nugludinta iki tobulybės. Tai naujosios muzikos multimedijinio meno etalonas, kurį verta buvo pamatyti, nors mums naudos iš to nebus, nes neturime nei sąlygų, nei iš tų sąlygų išplaukiančio rimto nusiteikimo, motyvacijos įgyvendinti tokius projektus. Taigi bus ir toliau kaip buvę: kažkas parašo muziką, kažkas prie jos prideda vaizdą.


Festivalio fringe projektą - Martyno Bialobžeskio ir Jono Jurkūno „I am“ (Piano.lt salė, spalio 24 d.) - priskiri prie tokių mums būdingų projektų, kur viskas - kas sau?

 

Ne. „I am“ irgi yra vienos komandos darbo vaisius, neturėčiau priekaištų dėl muzikos, vaizdo ir kitų komponentų nesutapimo. Tam tikra prasme tai būtų tarsi jaunesnysis „Metalų indekso“ broliukas. Su mūsų turimomis išgalėmis - tai geriausia, kas galėjo būti padaryta.


O „Metropolis“?

 

Irgi didžiulis įspūdis, vien pats filmas ko vertas. Vėlgi, nors muzika buvo pridėta prie filmo vėliau, tam buvo mesti didžiuliai ištekliai ir pastangos: didelė komanda, gausybė instrumentų, technikos ir su jais dirbančių žmonių. Nušlifuotas „produktas“.


Judita Žukienė: Šiemet iš pat pradžių intrigavo festivalio programa. Kiekvienas renginys atrodė daug žadantis - ir dėl autorių, ir dėl atlikėjų, ir dėl profesionaliai parengtų anonsų. Deja, ne viską pavyko išgirsti.


Bendras įspūdis nebuvo netikėtas ar kuo nors ypatingas. Patį festivalį visada vertinu pozityviai, nes tai puiki galimybė kitų paklausyti ir saviems autoriams bei atlikėjams pasirodyti. Ir net jei kai kurie kūriniai atrodė mažiau pavykę, žvelgiant su perspektyva, suprantame, kad tai tik vienas žingsnis kūrėjo kelyje, paruošiantis tą kitą, galbūt lemtingai sėkmingą.


Festivalis „Gaida“ - tai visuomet impulsas naujiems kūriniams atsirasti, iššūkis kūrėjams ir atlikėjams. Tiesa, renginys turi savo nuolatinę publiką - reiklią ir profesionalią. Teko girdėti daug ir įvairių kartų klausytojų vertinimų, apibendrinant tenka pasakyti, kad nuomonės dažnai (kartais net kardinaliai) nesutapdavo. Šiame festivalyje taip ir nesuskambo kūrinys, kuris būtų padaręs neišdildomą įspūdį visiems. Gal jį išgirsime kitąmet?


Vis dėlto kas labiau įsiminė?

 

Iš to, ką girdėjau, labiausiai įsiminė M. Matalono muzika filmui „Metropolis“ ir festivalio uždarymo koncertas Kongresų rūmuose. Senąja kino kalba kalbantis F. Lango filmas pasirodė beesantis pats savaime labai ritmiškas, dinamiškas ir potencialiai muzikalus. Tą galimybę puikiai išnaudojo prancūzų kompozitorius, labai taikliai papildęs filmą muzikos garsais, subtiliai išvengęs iliustratyvumo ir štampų, sukūręs savitą garsinę filmo interpretaciją. Žavėjo ir puikus ansamblio „Court-circuit“ muzikavimas.


Baigiamajame festivalio koncerte savaip patiko visi kūriniai. Čia solidžiai suskambo J. Juozapaičio „Sympho 2009“, šiek tiek nustebino Š. Nako „Rezistencija“ (tiek temos pasirinkimu, tiek dramaturginiais sprendimais), orkestro spalvomis žavėjo austro J.M. Staudo kompozicija, o M. Nymano „MGV“ iš anksto buvo pristatyta kaip festivalio „desertas“ (tiesa, iš orkestro čia pasigedau paskutinės „braškės“).


Taip pat norėčiau pasidžiaugti Latvijos radijo choro meistriškumu, nors pati programa galbūt galėjo būti įvairesnė, kontrastingesnė. Videoopera „Metalų indeksas“ ne itin sužavėjo.


Lietuvių muzika festivalyje buvo lietuviška - su visomis jos tendencijomis, galimybėmis ir potencijomis, puikiai parodė mūsų kūrybinę nūdieną. Lyginti su „pasauliniu kontekstu“, brėžiant vieną brūkšnį tarp „mūsų“ ir „kitų“, šiuo atveju būtų keblu, nes festivalyje skambėjusi užsienio autorių muzika buvo labai įvairi ir netolygi.


Vis dėlto „Gaidos“ tema „miestas“, tarsi dominantė bandžiusi suvienyti visą vyksmą, lietuvių kūrinių programoje, manyčiau, rado nepakankamą atgarsį. Jei jau pasirinkta tokia tema ir Vilnius šiemet - Europos kultūros sostinė, galbūt vertėjo surengti retrospektyvinį koncertą su kūriniais, skirtais mūsų miestui?


Esi programinės muzikos žinovė. Ar išgirsti kūriniai davė peno apmąstymams apie programiškumą XXI amžiuje? Ar jis kitoks nei XVIII ar XIX amžiuose?

 

Potraukį tam tikrą vaizdinį įkūnyti muzikos garsais kūrėjai jautė nuo seniausių laikų: keičiasi išraiškos stilius, vaizdinių pobūdis, bet kiekvienos kartos kūrėjai, norėdami tarsi atsispirti ar tiesiog susikonkretinti, pasitelkia už muzikos ribų slypinčias inspiracijas. Tokių pavyzdžių girdėjau ir „Gaidoje“ (tai akivaizdu vien peržvelgus festivalio kūrinių antraštes ir anotacijas), vaizdinių perteikimo muzikoje aspektu jie nelabai skiriasi nuo XX a. semantinėmis prasmėmis ar naratyvia raiška pripildytų opusų. Tiesa, tiesmukai romantinio, emocijų kaita ir subjektyvumu pripildyto programinės muzikos skambesio šioje „Gaidoje“ neišgirdau, jis šiuo metu mažiau populiarus.


Marius Baranauskas: Miestas - gana įdomi ir turinti ryškų atspalvį tema. Kita vertus, ji pakankamai nemuzikinė, todėl ją, ko gero, reiktų suvokti pačia plačiausia prasme. Ankstesniuose festivaliuose būdavo iškeliamos artimiau su pačia muzika susijusios temos (pvz., žmogaus balsas), o šiuo atveju gal ir nėra būtina, kad kūrinių pavadinimai ar aliuzijos būtų tiesiogiai susiję su miestu. Mes visi vienaip ar kitaip esame veikiami miesto aplinkos, taip pat ir muzika. Tam tikras teminis fokusavimas, atskaitos taškas yra reikalingas, kad festivalis netaptų tiesiog kūrinių rinkiniu.


Mane labiau domina skambančios muzikos kokybė. „Gaidai“, kaip prestižiškiausiam šiuolaikinės muzikos festivaliui Lietuvoje, o gal net ir Baltijos šalyse, visada norisi kelti pačius aukščiausius reikalavimus. Apibendrintai kalbant apie lietuvišką muziką, šiais metais, palyginti su praėjusiomis „Gaidomis“, ji man pasirodė esanti šiek tiek mažiau įdomi. Tarsi nedidelis žingsnelis atgal. Nors buvo ir išimčių. Pirmiausia tai Latvijos radijo choro, nuo pirmo iki paskutinio kūrinio skambėjusio išskirtinai gerai, atlikti R. Motiekaičio ir M. Vilumo opusai. Atlikėjai labai profesionalūs, bet ir autoriai pateikė gerus kūrinius. Be to, įsiminė ir keletas simfoninių opusų: gana naujai nuskambėjęs E. Medekšaitės kūrinys bei tikrai profesionaliu orkestro valdymu pasižymėjusi J. Juozapaičio kompozicija „Sympho 2009“. Tačiau kai kuriuose koncertuose pasitaikė šiam festivaliui netinkamo lygio kūrinių. Žinoma, duodamas užsakymus negali žinoti, kaip kam pasiseks parašyti naują kūrinį. Vis dėlto, kad būtų išlaikytas lygiavertiškesnis santykis tarp festivalyje atliekamos jau patikrintos užsieninės „produkcijos“ ir Lietuvos kompozitorių kūrybos, gal vertėtų įtraukti daugiau laiko išbandytų, gerų anksčiau parašytų lietuviškų opusų? Tokių, kurie tiesiog gerai, įdomiai ir įtikinamai nuskambėtų. Taip pat būtų kokybiškai atlikti.


Lietuvoje turime labai gerų atlikėjų, tačiau nedaug yra tokių, kurie rimtai specializuotųsi šiuolaikinėje muzikoje. Be to, veikia ir pati festivalio situacija - skubama, tėra kelios repeticijos, kurių dažniausiai nepakanka deramai parengti kūrinį. Lietuvių kolektyvų nuolatos grojami, į jų repertuarą įtraukti kūriniai nuskamba gerai. Tuo tarpu premjeros kartais būna sugrotos „kažkaip“. Kita vertus, labai aukštai atlikimo kokybės kartelę pakelia atvažiuojantys užsienio kolektyvai, juk organizatoriai dažniausiai kviečia tikrai garsius aukšto lygio atlikėjus.


Kaip vertini savo kūrinio atlikimą?

 

Mano kūrinys „Giesmė erdvei“ atliktas visai neblogai. „Gaidos“ ansamblis jį groja jau ne pirmą kartą. Tačiau, kaip sakoma, kompozitoriui niekada iki galo neįtiksi. Šiuo atveju taip pat, dar tikrai atsirastų erdvės patobulinimams.


O ką galvoji apie naujas festivalio erdves?

 

Vertinant koncerto erdvę man svarbu ne tik vizualinė pusė, bet ir akustinės savybės. Tuo požiūriu Nacionalinė dailės galerija ne visiems koncertams tiko... Juk ne tik atlikimo kokybė, bet ir akustika gali labai pakeisti kūrinio skambėjimą ir įspūdį. Tą pajutau klausydamas ir savo kūrinio. Akustika labiau pasiteisino įgarsintiems kūriniams, tuo tarpu kamerinė muzika šiek tiek nukentėjo. O štai Taikomosios dailės muziejuje skambesys visai tiko tokio pobūdžio muzikai. Aplinka, interjeras - tai skonio reikalas, bet akustine prasme ši erdvė buvo geresnė nei NDG.


Živilė Ramoškaitė: Pirmiausiai norėčiau pasidžiaugti, kad mes jau turime galinčių konkuruoti su kviestiniais kolektyvais savų atlikėjų. Jie kūrinius grojo tikrai kokybiškai, labai atsakingai ir nuoširdžiai parengė ambicingas programas iš daugumos visiškai naujų mūsų ir užsienio autorių opusų. Tai „Gaidos“ ansamblis, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, „Kaskadų trio“ ir Vilniaus kvartetas, pagaliau choras „Jauna muzika“, ir šiaip dažnai atliekantis naujus kūrinius, bei Valstybinis simfoninis orkestras. Puiku, kad festivaliui šį kartą dėl sumažinto biudžeto kvietus vos kelis garsius kolektyvus iš svetur, galėjome pasikliauti savo jėgomis.


Labai svarbu, kad užsakoma naujų kūrinių. Iš tokių opusų pirmiausiai išskirčiau kamerinės muzikos koncerte Taikomosios dailės muziejuje skambėjusias B. Kutavičiaus „Penkias Sigito miniatiūras“. Kitas išsiskyręs - mielas, netriukšmingas - opusas jau iš Latvijos radijo choro koncerto buvo R. Motiekaičio „Rugsėjo simfonija“.


Vis dėlto apie kūrinius, girdėtus pirmą ir kol kas paskutinį kartą, galutinai spręsti nenorėčiau. Šiuolaikinė muzika reikalauja tam tikro susigyvenimo su ja. Jei autorius pateikia visiškai netikėtą opusą, nesiimu atsakomybės jį išliaupsinti arba nubraukti. Bet taip pat nenoriu vadovautis snobiška nuostata „buvo labai įdomu“ (taip apie šiuolaikinio meno sprendėjus ironizavo kažkuris iš praeities intelektualų).


O. Balakausko Kvintetas styginių kvartetui ir fortepijonui buvo ir šio autoriaus stiliaus kūrinys su jam būdinga motorika bei mums pažįstamomis dermėmis, ir kartu - kažkas truputį nauja.


V. Laurušas „Kopų vėjyje“, jau skambėjusiame T. Manno festivalyje Nidoje, matyt, turėjo minty tą atmosferą, naudojama daug flažoletų, aleatorikos. Kiek pamenu, V. Laurušas nuo pat Pirmojo kvarteto laikosi išraiškos ir ekspresijos priemonių supriešinimo, šį savo stilių tęsia ir naujajame Kvartete (atl. Vilniaus kvartetas) bei „Simfonijoje X“ (atl. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras). Man visiškai naujiena tapo „Gaidoje“ bene pirmą kartą dalyvavusio Algimanto Kubiliūno Penkios pjesės (atl. Vilniaus kvartetas). Autorius kūrinį kukliai pavadino pjesėmis, bet išgirdau cikliškumo bruožų. Gal jis buvo sumanęs parašyti styginių kvartetą, bet iš priekabumo sau nutarė pavadinti pjesėmis? Jos labai kontrastingos, vis kažką nauja pasakančios, nors viena gal ir iškrito iš vientiso konteksto.


Vytauto Germanavičiaus trio „Subyrėjusios arkos“ byloja apie nykstantį miestą, jo architektūrą. Kūrinys nuskambėjo neblogai - vizualus, kupinas vaizdinių impresijų, tam tikrų garsinių „byrančių arkų“ metaforų. „Kaskadų trio“ taip pat atliko Toru Takemitsu „Between Tides“, kuris man patiko dėl ypatingo virpančio subtilumo. Šį kūrinį priskirčiau prie trijų viso festivalio viršūnių, kuriomis laikau ir S. Reicho „City Life“ (atl. „Gaidos“ ansamblis) bei H.M. Góreckio Koncertą klavesinui arba fortepijonui ir styginių orkestrui. S. Reichą mėgstu jau kelis dešimtmečius, dar gerokai anksčiau esu mačiusi jį grojant su ansambliu Varšuvoje. Beveik visi girdėti jo opusai išlieka atmintyje.


Šį kartą festivalyje buvo galima palyginti tris minimalistus - be S. Reicho, tai M. Nymanas ir Julia Wolfe. S. Reicho minimalizmas suderintas su tam tikra vidine jo raiška. Tie jo įrašyti Niujorko garsai, leidžiami per klaviatūras, nėra iliustratyvus dalykas, tai sudėta į kūrinio vidinę sandarą, vertusią įsitempus klausyti ir labai emocionaliai reaguoti. Kūrinyje naudojamas širdies dūžių įrašas, ir nors tik vienoje vietoje jie konkrečiai skamba, visas kūrinys kupinas širdies dūžių. Atrodo, tai paprasta muzika, bet ji anaiptol nėra tokia. O štai M. Nymanas daro paprastą muziką tikrąja prasme, todėl man ji skambėjo kaip minimalizmo parodija. Banaliai, be ritminių lūžių; čia nėra tos S. Reicho ritmo polifonijos, kai stulbinamai užsidengia vienas sluoksnis ant kito. Galbūt M. Nymano „Greitaeigė muzika“ (arba „MGV“) būtų klausiusis kitaip, jei ją lydėtų vaizdas, kaip ji ir buvo sumanyta. Kai foninė muzika pateikiama plika nuoga, išaiškėja visas jos skurdas, o spindesio nelieka.


Trečioji minimalistė yra J. Wolfe, ją prisimename iš „Bang on a Can“. Jos kūrinys „Degalai“ taip pat buvo sumanytas kaip multimedijinis projektas su vaizdu. „Gaidoje“ jį su stebėtina vitališka energija grojo Šv. Kristoforo orkestras. Klausant ir sekant akimis styginių tremolo, neapleido mintis, kad visi stygininkai pertemps dešines rankas - tiek laiko intensyviai forte griežti detache be galo sunku. Šiame kūrinyje taip pat ryšku „blogoji“ minimalizmo pusė, kai nuobodžiai kartojamas tas pats ritminis piešinys, „atkalama“ struktūra, bet jos viduje nieko įdomaus nebeįvyksta. Nors iš anotacijos išplaukia, kad autorė to ir siekė, nes ji norėjo pavaizduoti sunkų fizinį darbą mieste. O tame pačiame „Gaidos“ post scriptum koncerte motoriškas, užvedantis H.M. Góreckio Koncertas klavesinui (čia buvo fortepijonui) nuskambėjo puikiai, nors jautėsi, kad jis iš anos, dramatiškų kovų ir „Solidarumo“ gimimo epochos. P. Geniušas suteikė jam tinkamos energijos. Beje, Lenkijoje esu girdėjusi ir pirmąjį klavesininį variantą, grojant E. Chojnackai, jai veikalas ir dedikuotas.


Festivalio uždarymo koncerte Kongresų rūmuose suintrigavo Š. Nako „Rezistencija“, ypač kūrinio pradžia - šnaresiai šalia besitęsiančių tylių skambesių. Jei autorius siekė sukurti statikos efektą, tai jam pavyko, bet klausytojui, nepaskaičiusiam anotacijos su citata iš partizano dienoraščio, kūrinys galėjo prailgti.


Pirmą kartą girdėjau kūrinį, inspiruotą puikaus lenkų rašytojo Bruno Schulzo: tai austro Johanneso Maria Staudo „Apie lyginamąją meteorologiją“. Labai intensyvus kūrinys, kaip ir B. Schulzo kūryba, visada skleidžianti daugybinę įtampą.


J. Juozapaičio „Sympho 2009“ man pasirodė naujas puslapis jo kūryboje. Šį kūrinį autorius skiria Lietuvos tūkstantmečiui, ir tai išties buvo juntama: iškilmingas, kupinas kažkokios paslapties, tam tikrų istorinių ir archajiškų nuorodų su įspūdingu finalu, kai sugaudžia varpai, išdėstyti keturiuose salės kampuose. Tai tikrai ne proginis blogąja prasme veikalas. J. Juozapaitis, man atrodo, nuoširdžiai džiaugiasi šia reikšminga sukaktimi, ir tai girdima muzikoje. Mus supančioje „juodojo humoro“ aplinkoje tai labai brangintina.


Daugelis išskyrė Latvijos radijo choro koncertą kaip ypač puikų festivalio renginį...

 

Atkreipiau dėmesį, kad Latvijos radijo choras, priešingai nei mūsiškis, išgyveno visas pervartas, išsilaikė ir atsinaujino... Sprendžiant iš to, ką jis dainavo, visi choristai yra aukščiausio lygio profesionalai, sudėtingą programą atlikę tiesiog virtuoziškai. Tai, žinoma, ir dirigento S. Klavos nuopelnas. Tiesa, programoje skambėjusių kūrinių išraiškos priemonės buvo tarsi iš to paties rinkinio, tad atmintyje jie susilydė į nenusakomą kalbų, šnabždesių, riksmų, burzgimų ir t.t. gaudesį. Labiausiai įsiminė, kaip minėjau, R. Motiekaičio opusas, išsiskyręs skaidrumu, ramybe, subtilia harmonija.


Teigiate, kad mūsų atlikėjai išsiskyrė geru lygiu. Tuo tarpu dažnai kalbama, kad jiems dar toli iki pavyzdinių užsienio šiuolaikinės muzikos atlikėjų interpretacijų...

 

Tai inertiška nuomonė, su kuria polemizuočiau. Puikiai prisimenu, kaip ankstesnėse „Gaidose“ grodavo mūsų atlikėjai ir kaip kai kurie užsienio atlikėjai interpretuodavo mūsų jaunimo kūrinius. Net ir abejotinus opusėlius užsieniečiai atlikdavo puikiai, o mūsiškiams aiškiai trūkdavo ne tik noro, bet ir patirties... Kaip tik šioje „Gaidoje“ aš tokio rėžiančio kontrasto nepajutau. O gal nepajutau dėl to, kad užsieninėje programos dalyje pateikti kūriniai nebuvo tokios jau ypatingos viršūnės?

Sakykime, „Gaidos“ ansamblis, diriguojamas R. Šerveniko, sudėtingą S. Reicho kūrinį pateikė labai pagirtinai. O juk šiame kolektyve matėme daug jaunų veidų! D. Katkaus orkestras taip pat gražiai susidorojo su visomis užduotimis.


Ar festivalio tema „Miestas“, Jūsų manymu, pakankamai atskleista?

 

Apie ją labiau susimąstydavau skaitydama tekstus, nei klausydamasi muzikos. Tema labai plati, gali ją įvairiais rakursais nagrinėti. Miestas - tai ir mūsų būtis, ir buitis, ir mes patys...



Keletas grubių išvadų, padarytų remiantis paminėjimų statistika.

 

„Gaidos '09“ trukmė - optimali (ypač lyginant su milžiniška 2008-ųjų „Pasaulio muzikos dienų“ apimtimi), leidžianti aprėpti koncertus ir tiems piliečiams, kurie neturi antgamtinių gebėjimų būti keliose vietose vienu metu.

 

Festivalio tema - tai dilema: ar griežtai konceptualizuotis, atrenkant tik taikančius į temą kūrinius, ar tenkintis liberaliuoju status quo, nespaudžiančiu kūrėjų į kampą?

 

Geriausias festivalio koncertas - Latvijos radijo choro, dir. S. Klava.

 

Festivalio intriga - naujieji lietuvių opusai.

 

Geriausias festivalio lietuviškas kūrinys (išskirtas įvairių kartų klausytojų) - R. Motiekaičio „Rugsėjo simfonija“ (atl. Latvijos radijo choras).

 

Įspūdingiausias užsienio autoriaus kūrinys - lietuvių atliktas (!) S. Reicho „City Life“ (1995).

Tradiciškai keiksnojami lietuvių atlikėjai ir „primityvus“ minimalizmas (M. Nymanas, J. Wolfe), nors - vėl tradiciškai - publikai (ir atlikėjams) primityvusis M. Nymanas vis dar patinka (pastebėta koncerte).

 

Netikėtai - atsiranda mūsų atlikėjus giriančiųjų (žr. Ž. Ramoškaitės pasisakymą).

 

Kitas išvadas darykitės patys. Nuoširdžiai Jūsų,

 

Spiritus movens

 

*  *  *

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.