Kartu su LNK maloniai primenu: šiandien „Penktadienis, 13-oji diena“ (LNK, 13 d. 01.30). 1980 m. pasirodęs Seano S. Cunninghamo filmas, matyt, jau laikytinas XX a. pabaigos kino klasika. Sunku patikėti, kad nuo jo pasirodymo praėjo beveik trisdešimt metų ir tai, kas kadaise buvo toks gana gėdingas malonumas (prisipažinti, kad mėgsti siaubo filmus, atrodė tiesiog nepadoru), tapo kasdienybe - net patingėjau suskaičiuoti, kiek sukurta šio filmo tęsinių, perdirbinių, sekimų. Tai nestebina, nes Holivudas išsijuosęs kuria nesibaigiančius perdirbinius ir ekranizuoja komiksus, trumpai tariant, vis labiau vaikėja. Todėl prisiminti, iš kur atsirado baisusis Džeisonas, gal net bus visai įdomu.
Nuo pilnametražio Milošo Formano debiuto „Peteris ir Paula“ (LTV2, šįvakar, 13 d. 23.05) 1963-aisiais praėjo beveik pusšimtis metų, bet prie šio filmo nelimpa jokios laiko dulkės. Jei kažką panašaus sukurtų šiuolaikinis lietuvių kino debiutantas, būčiau laimingas. Formanas sekė tuomet itin svarbios amerikiečių dokumentinio kino srovės cinema direct nuostatomis, bet kūrė vaidybinį filmą. Eksperimentas pavyko. Filmas pakeri ir režisieriaus požiūriu į personažus - šiltu, bet kartu ironišku.
Šešiolikmetis Peteris (iš tikrųjų jis Petras, bet televizija, matyt, patingėjo išversti originalų pavadinimą „Černy Petr“ ir pasirinko tarptautinį jo variantą) dirba savitarnos parduotuvėje. Taip nusprendė jo tėvas, kuris mano, kad sūnus turi sužinoti, koks svarbus žmogui yra darbas. Tėvas apskritai mėgsta mokyti kitus gyventi. Bet Peteriui labiau rūpi draugystė, šokiai, pirmoji erotinė patirtis ir kitokie paaugliški kompleksai. Filmas susideda iš kelių epizodų - kartais juokingų, kartais gana monotoniškų, banalių, bet Formanas tos monotonijos nebijo, nes nori panardinti žiūrovus į kasdienybės tėkmę. Ir parodyti ne tik jos absurdą, bet ir grožį. Kasdienybės autentiškumą pabrėžia ir filmo herojai - nenugrimuoti, regis, dėvintys nuosavus gerokai sudėvėtus drabužėlius. Paradoksas, bet tokie nespalvoti ir paprasti filmai, o ne virtualios tikrovės produktai dabar atrodo tikra kino puota.
Kino stiprybė visada buvo jo įvairovė. Todėl dar kartą rekomenduosiu ir Martino Scorsese 2006 m. ne vieno „Oskaro“ sulaukusį filmą „Infiltruoti“. Šįkart jį parodys LTV (14 d. 23 val.). Scorsese gerai supranta, kad policijos ir nusikalstamo pasaulio karas - tai naujųjų laikų epas. Jei Homeras gyventų dabar, ko gero, jis pasakotų panašias istorijas į tą, kurią rodo „Infiltruoti“. Slapto policijos agento Bilio (Leonardo DiCaprio), kuriam liepta prasibrauti į mafiją ir tapti ten savu, gyvenimas iš tikrųjų dramatiškas ir didvyriškas. Mafijos informatorius policininkas Kolinas (Matt Damon) taip pat gyvena dvigubą gyvenimą. Tas dvilypumas ir yra didžiausia jų tapatybės grėsmė. Kita svarbi „Infiltruotų“ tema - kaip žmones iš esmės keičia įvairios jų gyvenimo aplinkybės, susitikimai, situacijos. Ko gero, šiais laikais tik Scorsese sugeba konkretų žanrą (šiuo atveju, gangsterių filmo) pripildyti gilesnių prasmių.
Jonathano Demme filmas „Tiesa apie Čarlį“ (TV3, šiąnakt, 13 d. 24 val.) taip pat papasakos istoriją apie tapatybę. Filmo herojė Regina (Thandie Newton) po trejų šeimyninio gyvenimo metų įsitikina, kad nepažinojo savo vyro Čarlio (Mark Wahlberg), kurį grįžusi iš atostogų rado negyvą suniokotame bute. Demme filmas - kadaise garsios Stanley Doneno „Šarados“ (1963), kurioje pagrindinius vaidmenis sukūrė Audrey Hepburn ir Cary Grantas, perdirbinys.
Painią kriminalinę istoriją rutulioja ir kitas šios nakties filmas - Antoine'o Fuqua 2000 m. „Masalas“ (LNK, 13 d. 23 val.). Edgaras Klintinas (David Morse) ieško nusikaltėlių, pavogusių 42 milijonus dolerių iš valstybės rezervo. Vienintelis sugautas apiplėšimo dalyvis miršta kalėjime, bet detektyvas yra įsitikinęs, kad jo kameros kaimynas žino daugiau, nei sako...
Tradicinių detektyvų gerbėjus turėtų sudominti bene pirmą kartą rodomas ispanų režisieriaus Ãlexo de la Iglesios pagal Argentinos rašytojo Guillermo Martinezo romaną 2008 m. sukurtas filmas „Žmogžudystės Oksforde“ (BTV, 18 d. 21.30). Čia prie pagyvenusios damos lavono susitinka cinikas matematikos ir logikos profesorius Seldomas (John Hurt) ir ką tik į universitetą iš tolimų kraštų atvykęs studentas optimistas Martinas (Elijah Wood). Jie netrunka sulaukti ir kitų žmogžudysčių, kurios pasižymi simboliškais ženklais. Pasak režisieriaus, tirdami juos, abu herojai atskleidžia visiškai priešingą požiūrį į pasaulį. Taip pat filmas bando atsakyti į klausimą, ar galime iš tikrųjų pažinti kitus. Režisierius teigia norėjęs atkurti ankstyvųjų Hitchcocko filmų atmosferą. Abejoju, ar tai pavyko, bet Oksfordo vaizdais tikrai bus galima pasigrožėti.
Claude'as Chabrolis jaunystėje taip pat žavėjosi Hitchcocku ir daug iš jo išmoko. 2003 m. jo sukurto filmo „Pamergė“ (TV3, 14 d. 0.10) premjera įvyko Venecijos kino festivalyje. Filmo herojus Filipas įsimyli paslaptingąją Sentą. Jis nepastebi, kaip ima nykti riba tarp aistros ir proto...
„Pamergė“ - vienos garsiausių britų kriminalinių romanų kūrėjos Ruth Rendell knygos ekranizacija. Rendell - viena mėgstamiausių režisieriaus autorių. Man bene geriausias Chabrolio filmas „Ceremonija“ taip pat sukurtas pagal Rendell romaną. Beje, rašytoją ekranizavo ne tik Chabrolis, bet ir Pedro Almodovaras, Claude'as Milleras. „Pamergė“ pasižymi ir įdomiu aktorių ansambliu - Benoit Magimelis, Laura Smet, Aurore Clément, Suzanne Flon. Pats kadaise buvęs kino kritiku, Chabrolis „Pamergėje“ atkeršijo savo kolegai Jeanui-Pierre'ui Lavoignat: nužudyto filmo personažo pavardė yra Lavoignat. Kad ir kaip būtų, manau, kad tai daug sveikesnis būdas dorotis su kritikais, nei tiesiog juos plūsti ir kaltinti dėl visų kino bėdų.
Aštresnių pojūčių mėgėjams, ko gero, patiks Renny Harlino 1999 m. filmas „Gili žydra jūra“ (LNK, 19 d. 22.40). Jo herojė Siuzan (Saffron Burrows) tyrinėja ryklius. Ji tikisi, kad šie žaibiškai puolantys gyvūnai padės įminti žmogaus smegenų regeneracijos paslaptis. Siuzana pažeidė ne vieną mokslininkų etikos taisyklę ir pakeitė gyvūnų DNR. Todėl atpildo bus sunku išvengti...
Ekologinės siaubo pasakos vis populiaresnės ir vis gausesnės ne tik kine, bet ir televizijoje bei laikraščių puslapiuose. Silpnybės akimirką net pradedu bijoti, kad pasakos apie pasaulio pabaigą greitai išstums pasakas apie pelenes. Bet Holivudas kaskart nuramina. Šį savaitgalį jam pritars ir LNK, ji (14 d. 19 val.) parodys dar vieną šiuolaikišką, Marko Rosmano režisuotą „Pelenės istoriją“ (2004). Atvirai pasakius, net nežinau, kas geriau - siaubo pasaka apie ryklius ar romantinė komedija. Abu „požanrius“ suderino Davido Frankelio ekranizuotas Lauren Weisberger bestseleris „Ir velnias dėvi Pradą“ (TV3, 14 d. 22 val.). Pasakojimas apie šiuolaikinę Pelenę, pasiklydusią mados pasaulio labirintuose, kuriuos valdo demoniškoji Meryl Streep Miranda, kada nors taps vienu šios epochos liudijimų. Jei, žinoma, žmonijos nepraris rykliai, televizija ir genetiškai modifikuotos pelenės.
Jūsų -
Jonas Ūbis
* * *