Pirmas - skirtingų kuratorių ekspozicijos, pristatytos jungtinėje parodoje, tarsi trys būdai tam pačiam tikslui pasiekti. Antras - šmaikšti koncepcija, kurioje rastas neblogas santykis tarp fizikos reiškinių ir socialinės tikrovės. Aplinkui nuolat girdime apie krizę ar sunkmetį, pajuntame ir nemalonius šių reiškinių padarinius, stebime sumanias ir išradingas spekuliacijas, o parodoje siekiama „išgryninti šiandieninės tapybos estetikos santykį su visuomenėje vykstančiomis krizinėmis permainomis“. Ar tai iš tiesų įmanoma, ar tėra tik gražus žodžių žaismas, vykusiai pritraukiantis dėmesį?
Taigi, kolekcininkas Dennis Nande (Danija) parodoje pristato Artūro Savicko, Lino Cicėno, Mariaus Jonučio, Vilmanto Marcinkevičiaus, Vytauto Tomaševičiaus, Mindaugo Ūbos kūrinius. Lino Liandzbergio ir Vilmanto Marcinkevičiaus parengtas tapybos konstruktas: Ričardo Bartkevičiaus, Justino Vaitiekūno, Audriaus Gražio, Kristijono Miliūno, Vytauto Vasiliūno darbai, taip pat ir vieno iš kuratorių (L. Liandzbergio) tapyba. Menotyrininkės Julijos Petkevičienės kuruotoje dalyje matome Kunigundos Dineikaitės, Viktoro Dailidėno, Adomo Danusevičiaus, Lino Jusionio, Alinos Melnikovos, Andriaus Zakarausko tapybines kompozicijas.
Kaip matome, pasirodo daugiausia vidurinės ir jaunesnės kartos autoriai. O tarp jų kūrinių dominuoja kelios išraiškos - ekspresyvi, gestiška tapyba ir dekoratyvūs, ko gero, patrauklūs ir daugeliui suprantami komerciški darbai (žinoma, su išimtimis). Panašiai yra ir su juose slypinčia minties, idėjos galia - vienur ji išreikšta silpnokai ir kliaujamasi subjektyviomis emocijomis, kitur konceptualus pradas dominuoja. Kaip visa tai veikia aplinkos nestabilumas?
Kuratoriai susitarė ir paskelbė, kad tai paaiškina turbulencijos reiškinys. Fizikoje tai - skysčių ir dujų judėjimo būdas, kuriam būdingas chaotiškumas, sūkuriavimas. Avialinijų kompanijos dažnai smulkiai aiškina oro turbulencijos reiškinį būsimiems keleiviams, kad šie pernelyg nesibaimintų... Turbulencija susiformuoja netikėtai dėl įvairiausių priežasčių, neretai - kai skrendama tarp debesų (ypač netoli audros debesų), virš vėjuotų kalnuotų vietovių ar danguje stipriai besikeičiant oro temperatūrai. Turbulencija gali net išjudinti lėktuvą; žmonės neretai painioja ją su oro duobėmis. Tačiau iš esmės turbulencija orlaiviui nekelia pavojaus, nedidelio ir vidutinio stiprumo oro srautai yra ne ką pavojingesni nei važiavimas žvyrkeliu turistiniu autobusu...
Ieškant parodoje krizės reiškinių atspindžių, pirmiausia į galvą ateina formos, tapysenos specifika. Gestiškuose, ekspresyvios manieros kūriniuose juos galime įžvelgti gana aiškiai - tai ir Justino Vaitiekūno, ir Ričardo Bartkevičiaus, ir Kunigundos Dineikaitės, Alinos Melnikovos, kitų autorių darbai. O dekoratyviuose, žaisminguose, pavyzdžiui, Mariaus Jonučio, Lino Cicėno ar Vytauto Tomaševičiaus darbuose, šiais dalykais nė nekvepia arba autorių požiūris į juos lengvas ir optimistinis, kaip ir skelbiama avialinijų instruktažuose - turbulencija, nors ir netikėtas, baugus reiškinys, yra laikinas, praeinantis ir ne toks jau pavojingas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Tačiau ne visi parodos eksponatai sukurti sunkmečiu, čia matyti ir nemažai senesnių kūrinių, pritaikytų ekspozicijai remiantis įvairiais kriterijais. Tad klausimų ratas plečiasi gerokai už paveikslų formos ir fizinių parametrų ribų. Kadangi Lietuvoje, nepaisant įvairių pastangų, normaliai funkcionuojančios meno rinkos iki šiol nėra, tad gal sunkmetis tapybai ne itin baisus? Pavojaus mažiau, kai iš esmės lyg ir nėra ko sugriauti, sunaikinti, nei tradicijų, nei institucijų...
Aistringa Dennis Nande kalba parodos atidaryme, geras lietuvių tapybos išmanymas rodo, kad kolekcininkams ji įdomi nepaisant aplinkos poveikių, ekonominio, socialinio fono. Tiesa, danas renkasi specifinius, gana dekoratyvius kūrinius, į kai kuriuos jų autorius kolegos tapytojai neretai žiūri kreivai. Čia atsiskleidžia įdomus ekspozicijos rakursas, tam tikra kūrinių skalė - nuo unerground iki establishment... Lietuvoje abi sąvokos gana sąlygiškos, šiedu poliai dažnai nėra aiškiai apčiuopiami, bet pristatytų tapytojų „svoris“ gerokai skiriasi - nuo garsaus ir populiaraus Vilmanto Marcinkevičiaus, iki, pavyzdžiui, Kristijono Miliūno, kuris, nors jau „išaugęs“ iš Julijos Petkevičienės pristatomų jaunųjų amžiaus ir tapantis paveikias abstrakcijas, žinomas gerokai mažiau.
Juokais galima pridurti, kad geriau žinant atskirų parodoje „Turbulencija - trys požiūriai“ pristatytų menininkų kūrybą, aplinkos poveikį galima įžvelgti ir kitur... Štai eksponuojami didesnių formatų Justino Vaitiekūno tapybos darbai. Tuo tarpu pastaruoju metu menininkas renkasi radikaliai „sumažėjusį“ formatą - piešinių serijas, ciklus (tokius darbus jis eksponavo ir II šiuolaikinės Lietuvos dailės kvadrienalėje). Žinoma, tai ne sunkmečio grimasos, o natūrali menininko braižo raida, kartu vienas iš būdų, kaip dar gali atsiskleisti „turbulencijos“ koncepcija - ne tik per tam tikrai progai kuratorių nuožiūra atrinktus darbus, bet ir per vieno menininko kūrybos istoriją.
Skirtingos ekspozicijos, šioje parodoje žadančios konceptualius idėjų mainus, yra gana panašios. Kūriniai „kalba“ su žiūrovu tiek, kiek gali pasakyti kiekvienas iš jų atskirai, o bendrų teiginių dažniausiai nesuformuluoja. Sunkmečio situacijos perteikimo nuoširdumas čia taip pat labai įvairuoja. Į vientisesnį darinį parodoje jungiasi J. Petkevičienės jaunųjų tapytojų ekspozicija, o L. Liandzbergio ir V. Marcinkevičiaus kuravimo rezultatas - įdomūs garsių ir mažiau žinomų autorių braižo sąskambiai ir disonansai. Gerai, kad glotnus tapybos „kailiukas“ šioje parodoje bent kiek braukiamas „prieš plauką“ ir jos visuma nėra vien aiški, švari ir nepavojinga. Neabejotina viena - tokia parodos idėja ragina toliau tyrinėti sunkmečio poveikį.
* * *