Pirmoji „Via Baltica” stotis – Estija

Živilė Ramoškaitė
Spalio 28 d. prasidėjęs nacionalinės programos „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009“ projektas „Viva Musica Via Baltica“ pristatė Estijos muziką ir atlikėjus.


„Via Baltica“ magistralės sujungtos šalys Nacionalinėje filharmonijoje pasirodys ne „pagal maršrutą“. Išėjus šiam savaitraščio numeriui jau bus įvykęs ir antrasis koncertas, kuriame pristatoma Lenkija. Estijai atstovavo Nacionalinis vyrų choras - vienas iš labiausiai išgarsėjusių šio krašto muzikos kolektyvų. Visi bent kiek su muzika susidūrę piliečiai nuo seno žinojo „Ernesakso chorą“. Šis Gustavo Ernesakso 1944 m. įkurtas kolektyvas, sėkmingai atlaikęs politines ir ekonomines savojo krašto permainas, dabar yra didžiausias pasaulyje nuolat dirbantis profesionalus šio žanro atstovas. Jo kūrybinė pastarųjų metų biografija intensyvi: koncertai su žymiais dirigentais, 20 įrašytų kompaktinių plokštelių „Deutsche Grammophon“, „Sony“, „Virgin“, „Finlandia“ ir kitose įrašų kompanijose, bendradarbiavimas su žymiais Estijos ir Europos kolektyvais. 2004 m. choras laimėjo „Grammy“ apdovanojimą geriausio chorinio kūrinio atlikimo kategorijoje. Nuo 2008 m. kolektyvui vadovauja Antsas Sootsas.


Beveik visą vakarą dainavęs choras pademonstravo įvairias meistriškumo puses: ausį glostė tiksli intonacija, sodrus skambėjimas, puikus vokalas, dinaminis paslankumas, raiški dikcija. Solines partijas daugiausia atliko patys choro artistai, pasižymėję aukštu profesionalumu. Išgirdome net du kontratenorus - Ka Bo Chan, dainavusį kelis ilgus solo, ir Kaido Tani.


Koncertą Vilniuje dirigavo Risto Joostas - dirigentas ir dainininkas kontratenoras, kelių kolektyvų, tarp jų - orkestro „Tallinn Sinfonietta“ įkūrėjas ir vadovas. Šio jaunosios kartos muzikanto dainavimo mūsų publika yra turėjusi progos klausytis. Šįsyk R. Joostas pasirodė kaip dirigentas, išsiskyręs itin aiškiu muzikos formos ir idėjos pateikimu, didžiule ekspresija, preciziškumu.


Koncerte pasirodė taip pat lietuvių muzikai: vargonininkė Renata Marcinkutė Lesieur, saksofonininkas Tomas Botyrius ir Lietuvos kamerinis orkestras, kartu su choru ir be jo jautriai ir tiksliai atlikęs Arvo Pärto (g. 1935) bei Toivo Tulevo (g. 1958) muziką. Šio autoriaus „Cadenza“ styginių orkestrui buvo užsakyta specialiai šiam projektui.


Visą koncerto programą sudarė estų muzika (išskyrus Vytauto Laurušo 1969 m. opusą vyrų chorui „Nakties balsai“). Pirmoje dalyje pakaitomis skambėjo choriniai A. Pärto ir Veljo Tormiso (g. 1930) kūriniai. Šių autorių braižas, individualus ir sykiu universalus, atliepia įvairiausių muzikos sluoksnių dvasinius poreikius. A. Pärto garsų pasaulis remiasi minoriniais trigarsiais, diatonika ir religiniais tekstais (jam apibūdinti pasitelkta varpų skambėjimo sąvoka, tintinnabuli), o V. Tormiso - folkloriniais tekstais, tiek muzikiniais, tiek žodiniais bei šių tekstų aktualizavimu ir peraiškinimu. Folkloro melosas jungiamas su naujomis išraiškos priemonėmis, o kūrinio idėjinis sumanymas slepia mažiausiai dvi interpretacines galimybes - aiškiai eksponuotą išorinę ir „tikrąją“, glūdinčią giliau. Tai ypač būdinga 8-ojo dešimtmečio pradžioje (t.y. niūriausiais sovietinio režimo laikais) sukurtiems opusams, kuriems koncerte atstovavo V. Tormiso „Geležies prakeiksmas“ vyrų chorui, tenorui, bosui ir šamano būgnui (1972) bei „Griaustinio litanija“ tenorui, bosui, vyrų chorui ir didžiajam būgnui (1974). Beje, pirmasis veikalas anais laikais netgi buvo uždraustas. Trečiasis koncerte atliktas V. Tormiso kūrinys „Vyskupas ir pagonis“ solistams ir vyrų chorui sukurtas jau laisvojoje Estijoje (1992). Čia kompozitorius kalba (turiu omenyje muzikos plotmę, nes teksto nesupratau) apie krikščionybės ir pagonybės susidūrimą. Idėja panaši į B. Kutavičiaus „Paskutines pagonių apeigas“, bet, suprantama, skiriasi muzikinė medžiaga ir pats idėjinis sprendimas. Vyskupo pasaulis pristatomas solistų dainuojamu paralelinių intervalų (ankstyvieji viduramžiai!) slinktimis. Chore skamba iki agresyvaus fortissimo išaugantys folkloriniai - runų motyvai. Vyksta dialogas arba kova. Finale triumfuoja solistai, bet choras vis tiek agresyviai „burzgia“. Priminsiu, kad B. Kutavičiaus veikale pagoniškus balsus nustelbia ir nutildo vargonais atliekamas choralas. Koncertą gražiai papildė filharmonijos fojė rodyta filmuota medžiaga apie Estiją, taip pat įvairūs reklaminiai leidiniai, pristatantys šalį ir lankytinas jos vietas.

 

*  *  *

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.