Džiazo ruduo Vilniuje

Goda Rupeikaitė

 

Tradiciškai ispaniškas džiazas kelia asociacijų su flamenko muzika, todėl išgirsti kvintetą iš Ispanijos „Giulia Valle Group“, koncertavusį spalio 26 d. „piano.lt“ salėje Vilniuje, buvo labai įdomu jau vien dėl to, kad jų muzikoje susipynusios klasikinio, minimalistinio, modernaus ir kataloniško muzikavimo tradicijos praplėtė įprastų ispaniško džiazo asociacijų ribas. Grupė atstovavo Ispanijai programos „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009“ projekte „ARTscape“ - renginyje, pristatančiame dvylikos Europos šalių šiuolaikinį vaizduojamąjį meną, džiazą ir kino filmus. Šis metus trunkantis projektas jau supažindino su dauguma numatytų Europos šalių kultūros atstovų.


„Giulia Valle Group“ vadovė kontrabosininkė ir kompozitorė Giulia Valle savo talentu ir nepaprasta energija subūrė itin stiprius muzikantus: Marti Serrą (sopraninis ir tenorinis saksofonai), Gorka Benitezą (tenorinis saksofonas, fleita), Marco Mezquidą (fortepijonas), Davidą Xirgu (mušamieji).


Vakaro metu girdėjome naujausias kvinteto kompozicijas, o (autorė G. Valle). Kai kurie kūriniai dar neturintys pavadinimų, todėl autorė, kuri sakėsi pamilusi Vilnių iš pirmo žvilgsnio, šmaikštavo, kad vienai iš skambėjusių kompozicijų suteiks pavadinimą „Vieną vakarą Vilniuje“.


Nuo pirmo kūrinio muzikantai grojo labai sutartinai ir darniai, tarsi visi kalbėtų vienu balsu ir kartu alsuotų. Jų atsidavimas muzikai ir vienas kitam buvo kone užkrečiantis, o aistra, su kuria jie muzikavo, pavertė kūrinius itin gyvais ir paveikiais. Techniškai gana sudėtingi, pasižymintys plačia emocine skale kūriniai skambėjo lengvai, be jokių pastangų. Rodės, kad grupei visa tai - žaidimas ir pramoga, visi džiaugiasi kiekvienu savo instrumento garsu, puikiai išgirsdami ir pritardami kolegoms. Stilistiškai kompozicijos atrodė itin vientisos, nors jose buvo galima pajusti įvairias formas - nuo skandinaviško, amerikietiško džiazo iki argentinietiško ir kataloniško, - žaismingai supintas tarpusavyje, išlaikant bendrą minimalistinį stilių. Kiekvienoje kompozicijoje visi kvinteto nariai skambėjo ir kaip viena grupė, ir kaip individualūs muzikantai, kurių kiekvieno balsas savaip puošė kūrinį.


Muzika kvinteto rankose gimė tarsi akimirksniu, tačiau iš sudėtingų kompleksinių ritminių figūrų. Ramius, uždarus ir intymius solo keitė energingi, kone audringi duetai ar kvartetai, pereinantys į siautulingą visų instrumentų ansamblio patosą. Aiški harmoninga struktūra įtaigiai susipindavo su destrukcijos nuojauta.


Gaiviai ir įdomiai nuskambėjo visos vakaro kompozicijos, muzikantų atliktos su nė kiek neblėstančiu užsidegimu.


Vengriškąją „ARTscape“ projekto dalį buvo galima išgirsti per Vilniaus džiazo festivalį, vykusį Rusų dramos teatre spalio 15-18 dienomis. Grupė „Grensco Realtime Collective“ užbaigė šį keturias dienas intensyviai vykusį renginį. Itin savitas kvintetas pristatė vengriško laisvojo džiazo tradicijas, kurias jau daugelį metų formuoja ir šio kolektyvo muzikantai. Profesionalūs atlikėjai grojo išvien, bet avangardinio džiazo garsai ne visada susijungdavo į bendrą visumą, o beharmoniniai, tarsi beveidžiai kūriniai vargino tuo, kad buvo itin sunku į tokią muziką įsijausti ar tuo labiau su ja susitapatinti.


Vilniaus džiazo festivalis šiemet supažindino su daugiau tarptautinių kūrėjų, tarp kurių - jau iš „ARTscape“ projekto pažįstamas olandas Yuri Honingas, šį kartą į Vilnių atvykęs su kita grupe, originalūs japonų muzikantai: pianistas Yoriyuki Harada, saksofonininkas Naoji Kondo, vokalistė Tenko bei gitaristas Uchihasi Kazuhisa, taip pat jungtinis Australijos, Kanados ir Švedijos muzikantų kolektyvas „Alister Spence Trio“.


„Yuri Honing Wired Paradise“ susibūrė prieš keletą metų, prie „Yuri Honing Trio“ prisijungus dviem elektrinėmis gitaromis avangardinį džiazą ir roką grojantiems muzikantams. Koncerte Vilniuje grupė buvo nusiteikusi kinematografiškai: didžiąją dalį repertuaro sudarė kompozicijos, sukurtos įvairių kino filmų sukeltų emocijų ar jų garso takelių improvizacijų pagrindu. Girdėjome žinomų dramų ir veiksmo filmų (pvz., „Paprasti įtariamieji“) džiazo versijas. Visos kompozicijos skambėjo tiksliai ir tarsi kruopščiai apskaičiuotos. Nors muzikantai grojo nestokodami energijos ir azarto, tie patys kūriniai praėjusiame Y. Honingo koncerte nuskambėjo šiek tiek paveikiau ir šilčiau.


Bene įdomiausias iš japonišką džiazą pristačiusių muzikantų pasirodė pianistas Y. Harada. Talentingas ir energingas muzikantas prikaustė dėmesį nuo pirmųjų akordų, jie virto visišku kontrastu dieną prieš tai girdėtam racionaliam Nyderlandų džiazui. Originalus, avangardiškas laisvas skambesys, nepaprastas greitis ir sudėtinga technika, kaip ir pats pianistas, kuris atrodė taip, tarsi scenoje būtų vienas, tarsi grotų tik sau, bet ne klausytojams, pritrenkė savitu, kone atstumiančiu intymumu. Akcentuotas, bet švelnus daužymas per klavišus, grojimas delnais ir alkūnėmis, jautrūs, melodingi ir minkšti piano, staiga permušti kietais padrikais skambesiais, iš pradžių sudarė tik destrukcinio triukšmo pojūtį, o ilgainiui atsiskleidė kaip muzika - vidinių būsenų ir minčių srauto veidrodis. Y. Harada per visą koncertą laikė prikaustęs dėmesį, visiškai atitraukdamas jį nuo šalia improvizavusio saksofonininko N. Kondo. Apie šį muzikantą galima tik pasakyti, kad nei jo grojimas, nei asmenybės trauka nebuvo pakankamai stiprūs lygiaverčiam duetui ir individualiai raiškai.


Japoniško eksperimentinio džiazo atstovų - vokalistės Tenko bei gitaristo U. Kazuhisa, - žadėjusių įdomią ir originalią programą, tradiciniais išties nepavadinsi. Atlikėjai eksperimentavo ir Rusų dramos teatro scenoje, išbandydami moters balso, gitaros stygų, sintezatorinių garsų galimybes ir klausytojų kantrybę. Vokalistė Tenko pasitelkė pačią įvairiausią skalę garsų nuo švokštimo ir dejonių iki energingų riksmų, o tradicinės vokalinės technikos nepanaudojo. „Dainavimas“ kartais labiau priminė savitus užkalbėjimus, kur paskiri skiemenys tampa muzikos garsais, perteikiančiais ne tiek pačius žodžius, kiek jų vidinį svorį ir atmosferą. Savo pasirodyme muzikantai, be gitaros, naudojo retą instrumentą daksofoną. Tai savotiškas elektrifikuotas garsų leidimo mechanizmas, kurį liečiant išgaunami įvairūs garsai. Koncertą drąsiai galima pavadinti eksperimentiniu ir gana įdomiu, bet šios netradicinės improvizacijos dažnokai nuskambėdavo pernelyg racionaliai, kone apskaičiuotai siekiant šokiruojančio efekto, o ne muzikos ar garsų esmės.

 

Įvairiausių džiazo garsų padovanojęs spalis baigėsi. Lapkričio tamsa nežada tiek daug muzikos, bet mėnesio pabaigoje laukia dar vienas „ARTscape“ projekto koncertas, šį kartą pristatysiantis Belgijos džiazo grupę „Jef Neve Trio“. Tai klasikinis fortepijoninis trio, harmoninga, subtiliai plačius stilistinius horizontus aprėpianti ir savaip interpretuojanti muzikantų grupė. Kai kalbama apie tokius atlikėjus, net ir laukimas džiugina.

 

*  *  *

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.