Žaidimai ir visagalė vaizduotė

Paulina Pukytė
Kaip ir buvo galima tikėtis iš prancūzų režisieriaus Jeano-Pierre'o Jeunet („Delikatesai“, „Amelija iš Monmartro“), naujasis jo filmas „MICMACS“ - tai nesibaigiantis žaidimas.


Ne žaidimas kinu, kurį minėjau praėjusią savaitę, bet tiesiog žaidimas kine. Šis išdykęs filmas gal ir nesiekia meninių ar filosofinių gelmių, tačiau nenuslūgstanti įtampa, puikus ritmas, šmaikštus tekstas, kinematografiniai triukai ir įkvėpta aktorių vaidyba kaustyte prikaustys prie ekrano ir valandai su puse pavers jus vaiku: kandžiosite pirštus ir nenustygsite kėdėje, juoksitės, bijosite ir graudinsitės. Patirsite ypatingą džiaugsmą - tokį gali suteikti tik kinas. Šis filmas džiugina ne tik savo forma, bet ir turiniu: jis apie tai, kaip vaizduotė, kūryba nugali šio pasaulio galinguosius. Ta pergalė suteiks tikrą satisfakciją.


Apie vaizduotės ir meno galią kalba ir Jimo Jarmuscho juosta „Kontrolės ribos“ („Limits of Control“): kontroliuoti galima viską, net virtualią realybę, tik ne vaizduotę. Ji įveiks visas kliūtis ir padarys tai, kas neįmanoma. Ne vienas festivalio filmas, rodė valdžią ir jėgą kaip blogį (tai nėra nauja), bet būtent kultūrą, kūrybą kaip išgelbėtoją ir atpirkėją. Matyt, šiandien tai aktualu (tik, žinoma, ne atsilikusioje Lietuvoje). Jarmuscho filmo idėja suformuluota tiksliai, vaizdai gražiai nuglaistyti, bet rezultatas man pasirodė šiek tiek formalus ir sausokas, galbūt todėl, kad šis žaidimas virtualus? Kitaip nei Jeunet „MICMACS“, kurio vaizdą ir žinią išgyveni iškart - čia ir dabar, žiūrėdamas „Kontrolės ribas“ turi labiau „stengtis“, filmo mintis, bent jau man, paaiškėjo tik gerokai vėliau, po kelių valandų.


Žaidžia ir visi filmo „Paskutinės Emos Blank dienos“ („De laatste dagen van Emma Blank“, režisierius ir scenarijaus autorius olandas Alexas van Warmerdamas) personažai. Tik žaidimą jiems sugalvojo nuo vėžio mirštanti įnoringa žmona (sesuo, motina, šeimininkė), norinti paskutines dienas išgyventi apsupta rūpesčio, kad ir suvaidinto. Tačiau šis keistas, perversiškas „ponios ir tarnų“ žaidimas nepaslepia žiaurumo, abejingumo, godumo ir veidmainystės, jam oficialiai pasibaigus niekas iš tikrųjų nesikeičia. Šis labiau slegiantis, nei juokingas filmas neduoda jokio išrišimo, jokio išsilaisvinimo: taip šlykščiai viskas ir tęsis, taip bus visada.


Tai, kas vyksta jauno Argentinos režisieriaus Alejo Moguillansky filme „Castro“, irgi yra nesibaigiantis absurdistinis žaidimas, tačiau filmas man pasirodė pernelyg užtęstas, dirbtinis ir nuobodokas (nors kitokios kino kalbos, naujų išraiškos priemonių paieškos, žinoma, sveikintinos). Tai filmas apie jauną vyrą, įsitraukusį į begalinį ir beprasmišką gyvenimo sūkurį, nuolat bėgantį iš kažkur į kažkur, nuo kažko pas kažką, ir to bėgimo nebegalintį pakęsti. Ir išeitis, deja, visai ne išeitis. Sprendimo ir šis filmas nepasiūlo.


Forma taip pat nėra išeitis. Buvusio amerikiečių kino vunderkindo arba, tiksliau, enfant terrible Harmony Korine'o („Gummo“, „Julien donkey-boy“) naujasis filmas „Šiukšlių dulkintojai“ („Trash humpers“) nepasakė visiškai nieko, užtat į jį gausiai susirinkę Korine'o gerbėjai nuteikė šiurpiai: supratau, kad sėdžiu, vadinasi, ir gyvenu tarp žmonių, kurie tik apsimeta normalūs, malonūs ir pan., bet iš tikrųjų juos linksmina šlykščiausi, perversiškiausi dalykai. Filme blaškėsi dokumentine „Dogmos“ maniera nufilmuoti ir itin blogos vaizdo kokybės (neva patys save nufilmavę) visiškai nusigyvenę sociopatai, „dulkino“ šiukšlių dėžes, „masturbavo“ medžius, pjaustė vienas kitą skustuvais, mušėsi, kažką daužė, bliovė, vėmė ir kitaip išsidirbinėjo. Žiūrovai džiūgavo ir kvatojosi, kai, pavyzdžiui, maždaug dešimtmetis berniukas kirtikliu kapojo lėlei veidą. Filmas-provokacija?Galbūt. Pasisakymas prieš vadinamąją „amerikietišką svajonę“? Vėliau kataloge perskaičiau, kad tai filmas apie gąsdinančias ir nepažintas Amerikos paraštes, apie žmones, kurių niekas dar nėra matęs (jeigu ko nors dar nesame matę, ar tai būtinai vertybė?), gyvenančius už moralės ribų; kad tai naujo pobūdžio siaubo filmas, „apčiuopiamas ir grynas“. Kai perskaitai tokį tekstą, idėja atrodo gal ir gera, juolab kad ir katalogo rengėjai tikino, esą filmas „kupinas idėjų ir išradingumo“. Bet jo neįmanoma žiūrėti. Režisierius tiesiog piktnaudžiauja keistenybėmis ir nenormalumu. Daugumai personažų buvo uždėtos ištinusį, sudarkytą veidą imituojančios kaukės - ar jų tikriems veidams nepakako šlykštumo? Kelios filmo scenos gal ir priartėjo prie juodojo humoro ir žiaurios poezijos, bet vis dėlto nuo pat pradžios žvilgčiojau į laikrodį. Ši provokacija man pasirodė beprasmiška ir net išnaudotojiška.


Labiausiai laukiau iš Irano kilusios ir JAV gyvenančios video- ir fotomenininkės Shirin Neshat pirmojo vaidybinio filmo „Moterys be vyrų“ („Women without men“). Domiuosi ne tik jos kūrinių temomis, mane žavi ir vizualinė jų išraiška. Filmas nenuvylė, buvo toks, kokio tikėjausi, jaudinantis ir įspūdingas. Tačiau netikėtai nuvylė pati režisierė, po peržiūros atsakinėjusi į žiūrovų klausimus. Be abejo, ji kalbėjo apie moters teisę į lygybę ir žmogaus teisę į demokratiją (visa jos kūryba apie tai), tačiau paklausta, kodėl filmą finansavo vokiečiai, staiga atsakė: „Taip jau išėjo. Bet žinote, kai pristatėme šį darbą Venecijos festivalyje, kur „Auksinį liūtą“ laimėjo Izraelio filmas - nekritiškas, tiesiog apie karą (Samuelio Maozo „Libanas“ negarbina karo, greičiau atvirkščiai, - aut. past.), tai aš jo kūrėjams pasakiau: „Žinote, mano filmą finansavo vokiečiai, štai!“ Vienas sakinys man staiga nubraukė visus menininkės laimėjimus, jos kūryba man pasirodė neįtikinanti, kova už žmogaus teises - apsimestinė. Nes meilė vieniems nepateisina neapykantos kitiems.

 

*  *  *

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.