Gal kiek per grubus Dailininkų sąjungos iniciatyva organizuoto konkurso palyginimas su realybės šou. Juk šis konkursas savo forma ir mastu daug smulkesnio kalibro. Tačiau savo žodžių neatsiimu. Argi nepanašūs jų tikslai ir ar ne bendri dėsniai? Sudalyvauti, pašmėžuoti antraštėse, įtraukti paprastus žiūrovus (suteikus jiems galimybę balsuoti ir pasijusti svarbiems) ir nepaprastus - kritikus, kuratorius, kolekcininkus, tikintis naudingų pažinčių ir tolesnio bendradarbiavimo. Visa tai stebėjo iš savo uolų išlindę jauni, viena koja jau stovintys galios lauke kritikai, laukiantys progos pasireikšti. Tai visuotinis pažinčių ir šuolio nuo tramplino troškimu pagrįstas realybės šou.
Atsidurti matomoje erdvėje greičiausiai nori kiekvienas jaunas menininkas ar kritikas, maža to - esant mikroskopinei Lietuvos meno rinkai, realybės šou tampa tiesiausiu keliu į sėkmę. O tada jau viskas daugmaž paprasta. Nes kai esi įtrauktas į mitologizuotą dailės istorijos registrą - simbolinį galios lauką, - natūraliai išauga ir pažinčių sluoksnis, ir darbų kaina. Tyloje kuriantys menininkai turbūt niekad nepateks į tą kunkuliuojantį puodą. Reikia norėti plojimų, fotoaparatų blyksčių, savo pavardžių antraštėse. (Kiek ironiška tiesa.)
Konkurse dalyvavo dešimt dalyvių, jie pristatė po vieną darbą, o kūrybos „kontekstas“ fotografijų pavidalu buvo įrištas į aplankus, padėtus ant stalo Pamėnkalnio galerijos salėje. Lankytojai su darbų idėjomis galėjo susipažinti plačiau. Tačiau pats konkursas labiau priminė kovą tarp paveikslų, o ne tarp jaunųjų tapytojų. Vertinimo komisija, žinoma, tą kontekstą žinojo, bet balsuotojams už paveikslus vienas kūrinys laidavo už visą autoriaus kūrybą, lygiai kaip „Eurovizijoje“ viena daina atstovauja šaliai.
„Jaunojo tapytojo prizo“ nugalėtojas Andrius Zakarauskas, eksponavęs drobę „Horizontalūs potėpiai“ (2009), galios lauke buvo matomas dar iki konkurso. Tai neseniai straipsniuose diagnozavo meno kritikai Laima Kreivytė, Kęstutis Šapoka, prognozavo pasirodymai svarbiose meno mugėse ir kt.
Pripažindama, anot Šapokos, „dirbtinį suelitinimą“ ir „suvadybinimą“, vis dėlto ir aš pasidžiaugsiu jo laimėjimu, kuris turbūt ničnieko nenustebino. Kad ir kokių skirtingų pažiūrų ar kartų buvo vertinimo komisija, matyt, iš dalies suveikė ir instituciniai dėsniai. Kai Zakarausko kūryba jau pripažinta meno lauke, o jo konkurentų dar nelabai, būtų įžūlu ir kažkaip rizikinga pirmą vietą dovanoti ne Zakarauskui. Galų gale ir menininko kūryba nėra prasta, ji įdomi ir gana originali. Trūksta tik laiko patikrinimo.
Tuo tarpu daugiausia publikos balsų surinko Kristinos Kurilionok „Paprastas stebuklas“. Dėl to irgi nė kiek nenustebau, nes paprastam žiūrovui siužetas čia lengvai suvokiamas - mergaitė stebisi peraugusia „voveruška“. Juk sunku būtų tikėtis, kad daugiausia publikos simpatijų galėtų sulaukti Adomo Danusevičiaus nutapytas vyro užpakalis (iš serijos „Karminas“, 2009) ar Alinos Melnikovos, taip pat krapštinėjančios lyčių ir tapatybės problemą, darbas „Aš vis tiek tave pasieksiu“ (2009). Beje, pastarojo paveikslo internetinių portalų balsuotojai net negalėjo gerai įžiūrėti (blyškus paveikslas, juolab jo nuotrauka). O juk neįgudusi akis balsuoja už vaizdo efektus, už siužeto šou. Matyt, nujausdamas, kad populiarioji publika linkusi ieškoti skandalų, o ne gilintis į temą, Danusevičius pasirinko eksponuoti palyginti santūrų kūrinį iš serijos „Karminas“, subtiliai analizuojančios homoseksualumo temas.
Melnikova pateko į realybės šou finalą su trečia vieta, Jolantos Kyzikaitės darbas „N-7“ (2009) pelnė antrą vietą. Zakarauskas pirmas. Spauda jau nuo praėjusio penktadienio kraipydama galvą retoriškai klausia: „Kaip pelnytas vietas ir prizus išnaudos jaunieji tapytojai? Juk svarbus ne pats laimėjimas, o kaip sugebėsi juo pasinaudoti.“ Tad dabar prasidės tikrasis realybės šou finalas.
* * *