Iguanos ir bemokslių menas

Paulina Pukytė
Nemėgstu trilerių. O filmų apie policininkus - dar labiau. Nors pastarieji sudaro turbūt 90 procentų visų filmų. Na gerai, kiek mažiau, bet vis tiek toks įspūdis (ne kino festivalyje, bet iš to, kas rodoma per televiziją), kad dauguma filmų yra apie policininkus.

Vis dėlto su malonumu pažiūrėjau naują Wernerio Herzogo juostą „Blogas leitenantas Naujajame Orleane“ („Bad Lieutenant: Port of Call New Orleans“), kuris buvo įtrauktas į Londono festivalio programą paskutinę minutę. Nors laukiant filmo daug kalbėta apie tai, kad, girdi, nebuvo prasmės perdirbinėti kultinio Abelio Ferraros „Blogo leitenanto“, manau, kad tos kalbos nepagrįstos, nes Herzogas pasakoja kitą korumpuoto policininko istoriją ir, svarbiausia, pasakoja ją kitaip. Panašūs tik pavadinimai (beje, yra 1948 m. Ingmaro Bergmano filmas, angliškai vadinamas „Port of Call“ („Hamnstad“), bet Bergmano paveldėtojai pretenzijų, rodos, neturi). Spaudoje rašoma, esą Abelis Ferrara vis tiek supykęs (filmo dar nematęs) ir pasakęs, kad perdirbinių autoriai turėtų degti pragare po to, kai susprogs visi kartu viename tramvajuje (matyt, buvo trumpam pamiršęs, kad pats 1993 m. sukūrė „Kūnų grobikų“ perdirbinį). Į tai Herzogas (vėlgi pasak žiniasklaidos) atsakė nežinąs, kas tas Abelis Ferrara, ir nematęs nė vieno jo filmo, bet mielai susipažintų ir net norėtų išsiaiškinti viską prie viskio butelio.


„Blogame leitenante“ Herzogas atsisakė savo egzotiškų lokacijų bei egzotiško laiko ir sukūrė filmą apie (daugmaž) dabartį. Taigi jis prisėdo prie brolių Coenų ir Quentino Tarantino stalelio (prie kurio, rodos, nesėdi kad ir labai stilingas Abelis Ferrara, todėl viskį teks neštis kitur) - prie trilerių ir veiksmo filmų parodistų kompanijos, tų kūrėjų, kuriems svarbu ne tik papasakoti kuo žiauresnę ir kuo tikroviškesnę istoriją; kuriems kine svarbus ir žaismingumas, iracionalumas, tiesiog poezija. Žiūrint Herzogo „Blogą leitenantą“ nepalieka mintis, kad tai kinas (o ne gyvenimas), bet tai grakštus, žaidžiantis, konvencijų nepaisantis kinas. Pagalvojau, kad jame gal net yra kažkas sokuroviška. Per susitikimą su žiūrovais (ne festivalio metu) pilnutėlėje sporto rūmų dydžio salėje Werneris Herzogas sakė, kad klysta tie, kurie mano, jog tiesa - tai istorija ir faktai: tiesos neįmanoma išsakyti, ją patirti galime labai retai - kine, poezijoje, muzikoje.


Režisierius taip pat papasakojo apie filmo epizodą su iguanomis: staiga jam šovė mintis, kad reikia iguanų - nežinia kodėl. Kalbėdamasis su kitais policininkais Nicolo Cage'o personažas pamato šalia ant stalo dvi dideles iguanas. Herzogas nusprendė, kad tokio momento negali patikėti operatoriui, paėmė kamerą ir pats nufilmavo tas iguanas iš labai arti. Garso takelyje skamba daina „You don't love me anymore...“ („Tu manęs nebemyli“). Tokia postmoderni distancija ir iracionali digresija man yra vienas iš kino džiaugsmų, ypač palyginus, viena vertus, su pretenzingais kokio nors Charlie Kaufmano triukais, kita vertus, su perdėtu tradicinio kino rimtumu. Prodiuseriai norėjo išimti šį epizodą, bet Herzogas pareiškė, kad jei iguanų neliks, jis filmo nebedarys. Iguanos liko.


Herzogo „Blogas leitenantas“ gal ir negaus prizų, nes tai ne koks „Titanikas“, bet į narkotikų paskatintą beprotystę su užmoju ir aplombu žengiantį policininką suvaidinęs aktorius Nicolas Cage'as turėtų būti apipiltas apdovanojimais. Beje, jo leitenanto sielą pakylėja ne katalikų tikėjimas (kaip kad Abelio Ferraros, t.y. Harvey Keitelio herojaus), o akvariumas su žuvimis (sąlygiškai kalbant). Pakilusi siela pasako „cha“.


Herzogui nesvetima „partizaninė taktika“, tad lieka viltis, kad lietuvių kino platintojai palaikys šį filmą rimtu trileriu ir paskirs jam geriausias sales.


Nemėgstu ir rusų černuchos. Tačiau nors debiutiniame Vasilijaus Sigariovo filme „Vilkelis“ („Volčiok“) gyvenimas juodesnis už blakstienų tušą, o žodis „b***t“ nenueina nuo veikėjų lūpų, filmas neatstumia, jaudina paradoksaliu šviesumu, nes gyvenimą matome mažos mergaitės, kurią motina nuolatos palieka ir net žiauriai kankina, akimis.


Netikėtai šviesų įspūdį palieka ir kito rusų režisieriaus Boriso Chlebnikovo filmas „Beprotiška pagalba“ („Sumasšedšaja pomošč“) apie nykią ir žiaurią posovietinę realybę. Tos beviltiškos nykumos fone su meile, subtiliai ir tiksliai piešiami nevykėlio padienio darbininko, kuoktelėjusio pensininko „geradario“, paranojiko policijos inspektoriaus portretai. Čia nepavyko tik viena - įkyriai tiesmukas filmo pavadinimas.


Nemėgstu ir amerikiečių filmų apie kitas šalis. Ir ne be reikalo. Jaunų amerikiečių Samo Fleishnerio ir Beno Chace'o (pavardžių galima neįsiminti - nemanau, kad ateityje jie padarys ką nors gero) filmas „Wah Do Dem“ geriausiu atveju suerzina, ir ne tik turistiniu požiūriu į Jamaiką. Reklamuojamas kaip „drąsus ir išradingas“, apdovanotas Los Andželo kino festivalio prizu už „geriausią naracinį filmą“ ir nominuotas Sutherlando prizui, filmas iš tiesų stebina tik savo klišėmis, infantiliškumu ir amerikietišku „pasaulio lyderio“ egocentriškumu. Jaunas kiek bohemiškas vaikinas iš Bruklino laimi prašmatnų kruizą po Karibų jūrą, bet kelionės išvakarėse jį palieka mergina, keliauti teks vienam. Laivas pilnas nukaršusių senių, herojaus pasibjaurėjimui besideginančių deniuose. Išlipus pavaikštinėti Jamaikoje herojui ima labai „nesisekti“, bet ne todėl, kad jis žioplas ir patiklus, o dėl to, kad sala baisiai atsilikusi, nėra jokios infrastruktūros, visur betvarkė, o čiabuviai tik ir tyko ką nors iš baltaodžių nugvelbti, o kai tie jau nieko nebeturi, tai per jėgą peršasi į draugus, nes, pasak herojaus, „tiesiog nori būti su manim“. Vienintelis išsigelbėjimas - kaip tvirtovė stūksantis bene vienintelis saloje mūrinis pastatas, JAV ambasada. Po visų „nelaimių“ herojus galiausiai grįžta į civilizacijos glėbį ir viskas būna gerai.


Tai apie ką filmas? Po seanso filmo autoriai atsakinėjo į klausimus. Į tradicinį: „Kaip gimė filmo idėja?“, jie atsakė taip: „Mus „veža“ daryti filmus apie svečias šalis.“ („We are jazzed about making films about foreign countries.“) Toks pasakymas man kaip vinimi per stiklą - iš tokių nėra ko tikėtis. Autoriai dar bandė aiškinti, kad filmą paskatino meilė Jamaikos muzikai, bet manęs tai neįtikino, nes filme tos meilės visiškai nejusti, o nemeilė pagyvenusiems žmonėms ir ekonomiškai bei kultūriškai atsilikusiems kitos šalies gyventojams akivaizdi. Tiesa, nepaisant atsilikimo, vietiniai išsižioję seka JAV prezidento rinkimus ir beprotiškai džiūgauja, kai išrenkamas Obama, t.y. pasaulio, vadinasi ir jų, „karalius“.


Mano klausimas autoriams buvo toks: „Jeigu jus taip „veža“ daryti filmus apie svečias šalis, kaip čia pasakėte, ar neketinate bent ateityje sukurti filmą NE apie pranašesnį baltaodį vyrą, kuriam toje kitoje šalyje nuolatos kenkia sukti, plėšrūs ir visaip atsilikę, bet gražiai dainuojantys čiabuviai?“ Režisieriai bandė atsakyti, kad neva jie to nenorėję, bet kad Amerika, girdi, juk ir yra pasaulio lyderė. Dar sakė, kad filmas turėjo būti ironiškas. Ironija jiems, deja, nepavyko. Galėtų pasimokyti iš Herzogo. Nors šis ir sako: „Į filmą reikia žiūrėti tiesiai. Kinas - ne akademikų, o bemokslių menas.“

 

*  *  *

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.