Naujausias Igno Miškinio filmas „Artimos šviesos“, kurio lietuviška premjera įvyko praėjusią savaitę, priminė tuos vaikystės išgyvenimus. „Artimos šviesos“, regis, sukurtos pagal patikimą europietišką kino karamelių receptą: trys skirtingi personažai, išgyvenantys vertybių dramą, griežtai apibrėžtas veiksmo laikas, išradingai nufilmuotas fonas, pabaigoje - aiškus moralitė ir žiupsnelis optimizmo. Dar - variacija kokio nors populiaraus žanro, kad ir kelio filmo, tema. Daug šiuolaikiškos muzikos, lengvai ir plastiškai judanti kamera, prislopintos, bet dramaturgiškai paveikios spalvos. Taip dažniausiai galima apibūdinti mažo biudžeto jaunų (nors ne visada) europiečių menišką filmą apie skaudžias ir universalias šių dienų problemas.
Kartais panašų filmą paįvairina kokia nors perversija, kuri galiausiai pasirodo ne tokia jau ir kenksminga. Šiuo požiūriu lietuviškas filmas yra net visai nekaltas. Pagrindinius „Artimų šviesų“ personažus - Tadą, Laurą ir Liną - suveda noras patirti nuotykį. Nesvarbu kokį, bet kad tik pagaliau išsiplėštų iš gyvenimo rutinos. Todėl visą filme rodomą naktį jie važinėja po Vilnių automobiliu, skambiai tai vadindami „naktiniu draivingu“. Režisieriui (jis ir filmo scenaristas), matyt, labai svarbu, kad jo filmo herojai yra trisdešimtmečiai. Tai ne tik jo karta, bet ir karta, kuri pradėjo savarankišką gyvenimą jau įvykus svarbioms politinėms ir socialinėms permainoms. Todėl, žinoma, svarbu suvokti tos naujos kartos vertybes. Kas svarbu dabartiniams trisdešimtmečiams?
Kartos motyvas turėtų pagilinti filmo universalumą, deja, atsitinka priešingai. Apie personažus sužinome per mažai: Tadas ir Linas - buvę bendraklasiai, abu kažkada mylėjo tą pačią merginą, Tadas net jai pasipiršo, bet ji ištekėjo už kito. Tadas, regis, to niekaip negali pamiršti. Jis yra „biuro planktono“ kastos atstovas - dirba didžiulėje draudimo bendrovėje. Ten pat dirba ir jo žmona. Tik ji siekia karjeros, todėl ilgokai užsibūna darbe, net per atostogas. Vakarais Tadas (kaip ir kiekvienas lietuvis) žiūri krepšinio rungtynes per televizorių. Su žmona jie beveik nebendrauja, matyt, santuoką palaiko ką tik nusipirktas, dar neįrengtas butas ir bendra spindinti mašina (atsiprašau, bet neišmokau skirti automobilių markių). Žinoma, ir bendra paskola. Paskola, butas, automobilis, ko gero, atpažįstamiausi šios kartos ženklai. Režisierius nori, kad „Artimų ženklų“ personažai būtų „kaip visi“. Tadas - pasyvus ir lėtapėdis, jis skendi totalioje banalybėje, bet Miškinis kažkodėl nori, kad mes jį užjaustume ar bent suprastume. Tik nepajudina nė mažojo pirštelio, kad taip atsitiktų. Užuot pasakęs ir parodęs kažką ne taip stingdančiai banalaus, jis pasiunčia gundytoją Liną, kad šis įtikintų leistis Tadą kelionėn naktinio Vilniaus gatvėmis.
Linas - visiška Tado priešingybė - temperamentingas gražuolis, pozuotojas ir nuotykių ieškotojas, nevengiąs „žolės“ avantiūristas. Jis neturi nieko, grįžo iš Amerikos, kur praleido penkerius metus, ir dabar yra gyvenimo kryžkelėje. Tikrame kelio filme tokie desperatiški personažai būtinai sutiktų kokias nors įtartinas, keistas būtybes arba būtų priversti suabejoti ir savo vertybėmis, ir pačiais savimi, kol galų gale atvyktų iš taško A į tašką B visiškai pasikeitę, dvasiškai atgimę, supratę, kas svarbu gyvenime (sąrašą galite tęsti savarankiškai). Kažko panašaus, man regis, siekė ir Miškinis. Tik tos kliūtys, su kuriomis susiduria naktį po Vilnių besimalantys personažai, taip pat neįtikina. Stereotipiški (nes važinėja ryškiai geltonu „tiuninguotu“ automobiliu ir dėvi tarsi ką tik madingoje parduotuvėje įsigytus drabužėlius) narkotikų prekeiviai, „Siemens“ arenos papėdėje susirinkę automobilių gerbėjai, pienburnis vaikinukas Kirtimuose, kuris apgauna Liną, Lauros sužavėtas taksistas, atsitiktiniai žmonės oro uoste, pasitinkantys savo artimuosius, degalinių pardavėjai, apsnūdęs milicininkas. Režisierius bando imituoti kasdienybės dramatizmą, bet jis turėtų rastis iš konkrečių situacijų ir tikrų jausmų. Iš tikrųjų filme nevyksta nieko, tik abu vyriškai nori pakerėti kažkodėl vakarinę suknelę dėvinčią Laurą. Ji mįslingai šypsosi ir tyli kaip tikra lietuvaitė. Žiūrovai tiesiog turi patikėti Miškinio garbės žodžiu, kad personažai išgyvena dramą, kenčia ir yra nelaimingi, kad filmo pabaigoje jie turės galimybę patirti tiesos akimirką.
Nenorėčiau dėl to kaltinti aktorių. Abejoju, ar jie turėjo ką vaidinti, nes, prisipažinsiu, skaičiau filmo scenarijų. Dainius Gavenonis akivaizdžiai stengiasi kurti Tado vidinę dramą. Jis apdovanotas tokia kino charizma, kad gali net nevaidinti, tik paprasčiausiai būti ekrane, ir vis tiek bus įdomu tiesiog žiūrėti į aktorių. Tą jis jau darė ne viename filme - ir Miškinio „Diringe“, ir Valdo Navasaičio „Perpetuum mobile“. Bet gal visiems būtų geriau, kad Gavenonis turėtų ką vaidinti? Su kine debiutuojančiu Jonu Antanėliu režisierius, įtariu, nesusitvarko, nes debiutantas vaidina labai nuoširdžiai, daug ir aktyviai, bet sugeba atskleisti tik personažo išorę ir tai dar labiau disonuoja su Tado vidų atskleisti besistengiančiu Gavenoniu. Laurą suvaidinusi Julia-Maria Köhler yra sustingusi ir jokia, nors kartais jos prastai nugrimuotame veide šmėkšteli šypsena. Keli Lauros ištarti sakiniai tuštumos nepripildo gilesnėmis prasmėmis. Aktorių ansamblio nėra ir niekas tarp jų nekibirkščiuoja, gali net pasirodyti, kad visiems trims personažams net ir neįdomu būti kartu.
„Artimų šviesų“ personažai kalba neliteratūrine kalba. Galima suprasti, kokia ji svarbi režisieriui, bet veikėjų lūpose ir keiksmažodžiai skamba nenatūraliai. Tokio netikrumo įspūdį kartais palieka ir meistriškai operatoriaus Rolando Leonavičiaus nufilmuotas Vilnius, kai jo kamerai pavyksta atitrūkti nuo personažų veidų bei mašinos stiklo ir nuslysti miesto panoramomis. Dirbtinai išplėsta naujoji Vilniaus erdvė, dangoraižiai ir daugiabučių kvartalai gana iliustratyviai patvirtina seną ir kino itin mėgstamą tiesą apie didmiesčių susvetimėjimą, lėtinę jo gyventojų vienatvę ir vidinę tuštumą. Tuščias didingas Vilnius yra filme tarsi simboliškas naujojo laiko liudijimas, o gal net jo paminklas. Bet tuose didmiesčio kadruose gali perskaityti ir savotišką filmo autorių pasididžiavimą, kad gyvename tikrame europietiškame mieste, kur mašinos nuolat grūdasi spūstyse. Nežinau, ar tik laiko bruožas yra ekrane gausūs prekių ženklai, juolab kai ten nieko nevyksta, iki soties gali žiūrinėti įvairias etiketes ir užrašus „Lukoil“. Atpažįstami produktai dar labiau paryškina iš filmo kadrų sklindančią minčių ir jausmų tuštumą. Pradedu įtarti filmo autorius siekiant, kad kiekvienas trisdešimtmetis pasižiūrėtų į save ekrane ir pasibaisėtų, kokioje tuštumoje gyvena. Kad ir kaip būtų, žiūrovui paliekama daug laiko kurti savarankiškas filmo interpretacijas. Kitas klausimas, ar verta tuo užsiimti.
Gerai suprantu ir „Artimų šviesų“ kūrėjų siekius kurti kitokį kiną, ne grynai autorinį,filosofišką ir todėl uždarą kaip Šarūno Barto filmai, bet kartu ir neišsižadėti europietiškos arthouse dvasios. Tačiau „Artimos šviesos“ šiuo požiūriu yra pernelyg nuspėjamos ir aiškios. Nenorom imi įtarinėti autorių tuo, kas dabar lietuviškai vadinama „susireikšminimu“.
Diplominis Igno Miškinio filmas vadinosi „Lengvai ir saldžiai“. Jo herojai didmiesčio paaugliai naktį daužė svetimus automobilius, ieškojo nuotykių ir pigių pramogų tamsiose gatvėse. Lengvai galiu įsivaizduoti, kad tarp jų buvo ir būsimų „Artimų šviesų“ Tadas su Linu. Berniukai išaugo, baigė mokyklą, pradėjo dirbti. Daug kas pasikeitė. Regis, nepasikeitė tik jų noras gyventi lengvai ir saldžiai.
* * *