Festivalio rengėjai - Lietuvos žmogaus teisių centras - džiaugiasi, kad lietuvius pavyko sudominti socialine dokumentika. „Tikimės, kad žiūrovus jau pripratinome prie „žmogaus teisių kino“ idėjos. Žmogaus teisės - tai ne tik tai, kas parašyta vienoje ar kitoje deklaracijoje. Tai - gyvenimo būdas, požiūris, filosofija. Todėl šiemet festivalio programoje pristatome dar platesnį spektrą temų, apie kurias tikrai per mažai kalbama mūsų viešojoje erdvėje“, - teigia festivalio organizatorius Gediminas Andriukaitis.
Festivalio programoje - ne vienas prestižinius kino apdovanojimus pelnęs dokumentinis filmas.
Jaunos rumunų režisierės Adinos Pintilie filmas „Nesuprask manęs neteisingai“ („Nu te supara, dar..“), Tarptautiniame Leipcigo kino festivalyje laimėjęs pagrindinį prizą, atsigręžia į šizofrenija sergančius vienos Rumunijos ligoninės pacientus. Beprasmiškoje aplinkoje ligonių dialogai apie Dievą ir antgamtinę vieno iš pacientų galią sustabdyti lietų - tai tik paviršinis filmo sluoksnis, po kuriuo slypi atsakymai į daug gilesnius egzistencinius klausimus. Atsakymo į tai, kas yra žmogiškumas, ieško ir italų režisierius Gianfranco Rosi filme „Žemiau jūros lygio“ („Below sea level“), kuris, beje, šiemet buvo vienas iš pretendentų į geriausio Europos dokumentinio filmo apdovanojimą. Kalifornijos pietuose esančioje dykumoje gyvena keista atskalūnų bendruomenė. Kiekvienas iš veikėjų turi savo priežasčių būti šioje visų pamirštoje dykvietėje. Stebėtinai intymiuose pokalbiuose režisierius atskleidžia asmeninę filmo herojų tragediją, vidinį grožį ir pagarbos vienas kito žmogiškam orumui jausmą, tvyrantį dulkėtame dykumos ore. Filmas pernai pelnė pagrindinį prizą Tarptautinio Venecijos kino festivalio „Horizontų“ programoje.
Trumpo metražo filmų programoje - „Nepatogaus kino“ žiūrovams jau pažįstamas prancūzas Jeanas-Gabrielis Periot (pernai rodytas jo „Net jei ji ir buvo nusikaltėlė“) pristatys savo „200 000 sielų“ („200 000 phantoms“) apie Hirosimą tragediją. Į festivalį atvyksiantis eseistinių filmų kūrėjas taip pat pristatys ir savo filmų retrospektyvą.
Šių metų festivalio naujovė - „Žalioji programa“. Filmus „Kvailumo amžius“ („The Age of Stupid“), „Planeta“ („The Planet“), šių metų Sandanso festivalį uždariusį Roberto Stone'o „Žemės dienos“ („Earth days“) įvertins visi, kuriems rūpi planetos ateitis.
Festivalio programoje - ne tik filmai apie ekologiją, bet ir apie tautinių mažumų, pirmiausia Europos čigonų, padėtį, nykstančias Sibiro tauteles, karus Afganistane, Afrikoje, Balkanuose ir jų padarinius paprastiems žmonėms. Garsaus lenkų dokumentininko Andrzejaus Fidyko filmas „Jodoko istorijos“ („Yodok Stories“) perkels į nuo viso pasaulio atsitvėrusią Šiaurės Korėją. Jodokas - viena iš daugelio Šiaurės Korėjos koncentracijos stovyklų, kuriose nežmoniškomis sąlygomis kali iki pusės milijono žmonių. Tik keliems pavyko ištrūkti ir pradėti naują gyvenimą Pietų Korėjoje. Nepaisydami grasinimų mirtimi, pabėgėliai nusprendė papasakoti apie tai, ką patyrė. Homofobus lietuvius turėtų sudominti kanadietės Julijos Ivanovos filmas „Tėvystės svajos“ („Fatherhood Dreams“), kurio herojai - homoseksualai Scottas, Randy, Steve'as ir Drew, norintys tapti tėvais. Homoseksualams, siekiantiems auginti vaikus, tenka daug paaukoti. Ar gėjų auginami vaikai bus laimingi? Ar jie „taps“ gėjais? Ar iš jų šaipysis kiti vaikai? Nors homoseksualai, norintys auginti vaikus, yra „mažuma mažumoje“, tradicinės šeimos vertybes puoselėjančios organizacijos juos iš anksto pasmerkia šeimos, moralės ir visuomenės griovėjų vaidmenims.
Daugiau informacijos apie festivalį svetainėje www.nepatoguskinas.lt
Pagal Lietuvos žmogaus teisių centro inf.
* * *