Prie Meilės Lukšienės mokslo darbų, prie jos, kaip švietimo reformatorės, veiklos bus dar ilgai grįžtama - tai svarbus mūsų kultūros, intelektualinio paveldo lobis. Bet man šiandien norisi stabtelėti ne prie jos darbų visumos, bet tik prie paskutinių knygų, parašytų per pastarąjį dešimtmetį, kurios yra labiausiai asmeniškos, į kurias sudėta ypač daug dvasinių jėgų ir valios pastangų. Kai ji jas rašė, buvo tas laikas, kai vis labiau trauktasi iš aktyvaus profesinio gyvenimo, mąžtant fizinėms jėgoms, vis daugiau atsidedant savo gyvenimo ir darbo apmąstymui bei įvertinimui, nors ir ne visa, kas tuomet mąstyta ir pergyventa, susiklostė knygų puslapiuose. Vertino save labai kritiškai ir skaudžiai, bet į knygos tekstą to pateko taupiai, nedaug, nes savianalizė ir retrospekcija buvo daugiau mintį stimuliuojantis veiksnys, negu viešumai atskleidžiama jos pačios vidinė tikrovė.
„Jungtys“ išėjo 2000-aisiais. Didžiąją knygos dalį sudaro iš periodikos ir autorės asmeninio archyvo paimti tekstai, kurie nebuvo patekę į didžiuosius pedagogikos veikalus, juos tarsi papildo. Čia kiekvienas ras teiginių ir įžvalgų, padėsiančių jam susivokti įvairiausiose kintančios tikrovės situacijose. Tai nėra knyga, kurią skaitytum nuo pirmo iki paskutinio puslapio - nebent studijų tikslais, nes visi Meilės Lukšienės veikalai turėtų būti pedagogikos studijų privalomoji lektūra. Tai knyga, kuri turėtų nuolatos gulėti ant pedagogo stalo ir stovėti universitetų bibliotekų skaityklų lentynose, kurią reikėtų vartyti ir skaitinėti nuolatos. Švietimas kaip integrali kultūros dalis. Pilietinis ugdymas ir dorovinis ugdymas. Demokratija ir dorovė. Tai yra Meilės Lukšienės pedagogikos sistemos branduolys. Paklausta, kas yra Švietimo reformos sėkmės kriterijus, ji atsakė: „Pasikeitimai į gera visuomenėje.“ Ji, žinoma, neneigė, kad mokykla nuo visuomenės yra priklausoma, nes tai akivaizdu, bet jokiu būdu nemanė, kad mokykla ir visuomenė yra įsuktos į užburtą ratą, iš kurio nėra išeities. Buvo įsitikinusi, kad mokykla privalo būti per žingsnį visuomenės priekyje. Visuomenės kaita turi prasidėti nuo žmogaus, jo dorovingumo ir sąmoningumo pasikeitimo. Knygoje išspausdinti jos studijos „Pilietiškumo ugdymas“, skirtos vidurinės mokyklos bendrosioms programoms, apmatai ir šiandien yra vienas iš aktualiausių tekstų. Jo pobūdis visuminis, aprėpiantis visas galimas žmogaus požiūrio į save, savo santykio su visuomene, tauta, valstybe puses. Nebandant viso to čia pristatyti, norisi pabrėžti nors vieną kitą tezę, įgavusią šiandien ypatingo aktualumo - dabarties susipriešinusioje ir neapykantos pritvinkusioje visuomenėje.
Kalbėdama apie pilietinį ugdymą, Meilė Lukšienė ypač daug dėmesio skiria kritinio mąstymo ir tolerancijos ugdymui, kuris nugalėtų sovietmečio piktžoles - įsišaknijusį autoritarinį mąstymą. Vaduojantis iš jo „stereotipų, klišių, apriorinių schemų“, būtina ugdyti „konstruktyvų, kūrybingą kritinį mąstymą“. Bet čia pat sakoma, jog „pavojingas yra nihilistinis kritiškumas, kurio pagrindinė nuostata - ieškoti neigiamų pateiktos alternatyvos savybių, o ne bendrųjų sąlyčio taškų, kurie palengvintų sprendimą, vedantį į sambūvį, o ne į konfliktą“ (61-62 p.). Tarsi būtų įsiterpiama į šiandienos situaciją! Tokia kupina fundamentalumo, o kartu aktualumo yra visa ši knyga.
Nesinorėtų, kad praeitų nepastebėtas dar vienas šios knygos skyrius „Keliai keleliai į inteligentes“. Meilė Lukšienė buvo sumaniusi parašyti studiją apie lietuvių moterų inteligenčių radimąsi mūsų visuomenėje, apie jų formavimosi kelią, ji rinko studijai medžiagą, parašė apmatus. Paskelbtame tekste atsiskleidžia Meilei taip būdingas mąstymo konceptualumas, laisvumas, originalumas, kuris labai naujai atskleidžia jos pasirinktą mūsų kultūros istorijos puslapį.
„Laiko prasmės“ yra paskutinė Meilės Lukšienės knyga, išėjusi vos prieš penkmetį (2004 metais), rašyta sukaupus visas silpstančio kūno pajėgas ir visą dvasinę, intelektualinę energiją. Jai norėjosi susumuoti ir apibendrinti ilgą savo gyvenimo patirtį ir išgyventi su galima gelme ir intensyvumu savo esaties šaknis, savo pradžių pradžią. O tas giluminis ryšys ėjo per Motiną. Retai toks ryšys pasitaiko - ne tik emocinio intensyvumo, bet ir sąmoningumo. Meilei rūpėjo kaip galima ryškiau ir pilniau rašytiniame tekste užfiksuoti Motinos paveikslą, kurio vertę ji puikiai suvokė ir kurį įamžinti ji jautė ne tik poreikį, bet ir pareigą. Ir išėjo unikali knyga: polifoniškai skambantis Julijos Janulaitytės Biliūnienės-Matijošaitienės balsas, susipynęs su dukters, sesers, anūkių balsais, su atsiminimuose nuolat sugrįžtančiu Jonu Biliūnu, su Stasiu Matijošaičiu.
Bet Meilės Lukšienės balsas čia, žinoma, ne vienas šalia kitų, jis yra Motinos pasakojimą nuolatos papildantis, komentuojantis, gaubiantis nepaprasta šiluma ir pagarba, apvainikuojantis jį apmąstymais, kartu reflektuojantis ir savo pačios gyvenimo patirtį. Tai reto psichologinio įžvalgumo ir didelės išminties kupini puslapiai, kurie gali būti daugeliui mokykla ir atrama į kitą žmogų, jo slaptą širdies ir sielos gyvenimą. Meilė Lukšienė čia pasirodo esanti ne tik mokslininkė, visuomenės tyrinėtoja ir reformatorė, bet ir Mokytoja, parodanti kelią į kito žmogaus būtį, į kito žmogaus supratimą ir įvertinimą.
Meilės Lukšienės išmintimi, vidine jėga trykštantys darbštaus ir darbingo gyvenimo vaisiai turi potencijos dar labai ilgai maitinti mūsų kultūrą.
Vanda Zaborskaitė
* * *