Įvairūs žaidimai su maistu mene nėra naujiena. Kalbu apie visą maisto meną, pradedant šokoladiniais maiklais džeksonais, baigiant didžiulėmis Jimo Victoro skulptūromis iš sviesto. Tam tikra prasme čia su maistu elgiamasi taip, kaip priešmirtinius žaidimus su auka žaidžia liūtukas. Pasak rašytojos Saros Poisson, maistas yra gūdus, nes, priešingai nei mes, stokoja savivokos. Ši iš pažiūros pretenzinga sąvoka tampa suprantamesnė, kai laikome ją prigimtinio žmogaus polinkio animuoti negyvus ar nesąmoningus objektus išdava. „Savivoka“ tekste turėtų būti suprantama kaip maisto suasmeninimas ir jam suteikta simbolinė sąmoningumo galia, o ne tikrovę atspindintis faktas. Šiame tekste į duoną žvelgsiu taip, tarsi ji būtų asmuo.
Taigi duona nuo seno Lietuvos (ir daugelio kitų šalių) kolektyvinėje pasąmonėje buvo ne tik maistą apibendrinantis simbolis, sužmogintas archetipas. Dar dabar sakome: „Verkia duonelė tinginio valgoma.“ Su duona nuo amžių elgtasi pagarbiai: ji buvo žegnojama, laiminama. Su duona susiję ritualai buvo laikomi šventais. XXI amžiaus visuomenė nebedalyvauja duonos atsiradimo kelyje nuo grūdo iki stalo, pasitenkina tik kelio atkarpa nuo „Maximos“ iki namų. Kadangi prarastas tiesioginis ryšys su grūdais, miltais ir duonos tešla, sumenko ir jos „savivoka“.
Tačiau šis tekstas nėra rauda dėl prarastos duonos garbės. Stambule gyvenantys ir kuriantys „HA ZA VU ZU“ grupės nariai yra meno akcijų rengėjai ir eksperimentinės muzikos kūrėjai. Gyvybinga ir muzikali jų „Duonos kelio“ akcija aidėjo Vilniaus senamiesčio gatvėmis nelyginant krišnaitų giedamos maha mantros.
Akcijos koncepcija trumpai: draugiškai surinkti pasenusią ir nereikalingą duoną iš kavinių ir restoranų bei privačių duonos turėtojų, ją kaupti ir galiausiai padaryti iš jos meno kūrinį, kuris šiuo metu kartu su videodokumentacija eksponuojamas ŠMC erdvėje. Menininkai siekė pratęsti duonos kelią toliau nei įprasta kasdieniame gyvenime - nuo stalo iki parodų erdvės, ir transformuoti jos statusą iš maisto į meno kūrinį.
Kaip matyti iš videodokumentacijos, praeiviai į duoneliautojus žiūrėjo gana skeptiškai. „HA ZA VU ZU“ lankėsi Halės turguje, kavinėse, lakstė gatvėmis ir stebino žmones savadarbiais prie kūno pritvirtintais muzikos instrumentais, kuprine-duonos kepalu ir vėliavomis. Gana komiški personažai ir pats kaulijimo procesas įsigilinus atrodo daug rimčiau nei žaidimas. Žiūrint į juos apėmė savotiškas graudulys dėl veikiausiai negrąžinamai pasikeitusio duonos prašymo akto pobūdžio. Mat kai duona turėjo „savivoką“ (buvo suasmeninta žmogaus gyvenimo dalimi), vargšai jos prašė pagarbiais, dievobaimingais žvilgsniais ir drebančiomis rankomis. Tuo tarpu „HA ZA VU ZU“ jos prašė tarsi aukštesnioji prašytojų rasė - jie tarsi geradariai demiurgai suteiksią duonai naują ir iškilų gyvenimą nauju pavidalu. Videomedžiagoje vienas iš menininkų užtikrintu judesiu trupina akmeniu sudžiūvusį kepalą į miltus, taip simboliškai parodydamas būsimo duonos tapsmo meno kūriniu pradžią. Prašymo aktas buvo panašus į tragikomišką duonos apoteozę, kurioje jos būsimą atgimimą po simbolinės mirties garbina net staiga prie muzikuojančių menininkų grupės prisidėjęs girtas lietuviškas personažas, linksmai sušokęs primatų šokį.
Pagal tradicijų atžvilgiu drąsią (turint galvoje gana konservatyvų statistinio lietuvio mentalitetą) menininkų idėją surinkta ir perdirbta duona turėjo prisikelti kaip feniksas iš pelenų. Aš bent jau šito tikėjausi. Tačiau tai, ką matome ŠMC, nuvilia. Matyt, menininkams labiau magėjo pabrėžti duonos perdirbimo, virsmo procesą, ir visuomenės susitelkimą bendram tikslui, negu naują duonos kūną su nauja tapatybe. Suprantama, nes nuo pat akcijos pradžios labiausiai buvo akcentuojama „kelio“ sąvoka.
Vis dėlto norėtųsi ir to „fenikso“ prisikėlimo. O eksponuojama sujaukta improvizuota virtuvė: keli stalai, ant kurių - tušti degtinės, alaus buteliai, įvairios šiukšlės, nuklotos duonos trupinių patalu. Vieną stalo kraštą užgulęs pats kūrinys - didžiulis duonos riekėmis ir trupiniais aplipdytas kokonas, pritvirtintas prie griozdiškų metalinių konstrukcijų. (Tiesą sakant, eksponavimas labiausiai trukdo žavėtis darbu. Nereikėjo arba šiukšlinų stalų, arba per didelių laikančiųjų konstrukcijų.) Už šiam kūriniui atitvertos sienelės - nelyginant mažas, sentimentalus sandėliukas, kuriame sukrautos akcijos vėliavos, plakatai, duonai laikyti skirtas šiukšlių konteineris, marškinėliai ir kiti rakandai, bylojantys apie buvusias duonos kaulijimo akcijos linksmybes.
Taigi - duona buvo surankiota, išmaldauta, iškaulyta, jai pažadėta nauja tapatybė su nauja savivoka. Tada ji buvo demistifikuota ir suprofanuota, paaukota ant stalo su degtine ir alumi (beje, trūksta tik lašinukų, kad atsivertų nauji interpretacijų klodai). Maga pridurti, jog duona, kaip aukojama mergelė, buvo priversta pašokti „šventinį striptizą“ mainais už žadamas dovanas. Juk kalbos apie maistą yra tarsi jo prigimties apnuoginimas. Stalas eksponuojamas lyg aukojimo-kūrimo ritualo išdava. O kas atsitiko mergelei-duonai? Gal net demiurgais tapę turkų menininkai nežino, nes kol kas nauja duonos prigimtis dar tik kokono stadijoje.
Norisi pridurti, kad akcijos šūkis „Duona mus suburia“ priminė romėnišką „Duonos ir žaidimų!“. Argi ne vis to paties žmonėms reikia ir dabar, ypač turint galvoje graudžią ekonominę situaciją. Tik, kaip matyti ir iš akcijos rezultatų, žaidimai su duona suburia labiau, nei vien tik duona.
* * *