Tautiškos ligos

Jonas Ūbis
Gera režisierė ir išmintinga moteris Agnieszka Holland praėjusią savaitę aiškino vienam dienraščiui, kodėl pasirašė Romaną Polanskį remiantį atsišaukimą: „Gyvename laikais, kai žmonės gydosi savo baimes ir silpnybes užmušinėdami garsenybes. Bendruomenės jausmą patiriame padedami organizuotos neapykantos, nukreiptos prieš ką nors. Geriausia, žinoma, jei tas kas nors nekelia pavojaus. Viena vertus, visuomenė tampa vis konservatyvesnė, vis labiau neleidžiama laužyti taisyklių, kita vertus, tai labai paviršutiniška.“


Paskutinę savaitę žiniasklaida ir ypač televizijos, regis, kasdien man aiškina, ką reikėtų užmušti. Tiesa, raginimas nėra tiesioginis, greičiau metaforiškas, bet užtat puikiai suprantamas. Tauta pajuto kraujo kvapą. Jei raganų medžioklės atmosfera vis labiau stiprės, nepadės jokie kunigai, per televizijos pokalbių šou raginantys elgtis tautiškai. Esu prisiekęs kosmopolitas, tad nelabaisuprantu, ką tai reiškia. Negirdėjau, kad turėtume atskirą Dekalogą, ir nesuprantu, kodėl lietuvis turi elgtis tautiškai, o nelietuvis - tiesiog padoriai? Ar kunigas nesuvokia, kad tauta yra smarkiai pasiligojusi ir joks tautiškumas čia nepadės, greičiau atvirkščiai - vis labiau redukuos ją iki krepšinio sirgalių klubo.


Masių mentalitetą, deja, atspindintis LTV „Paskutinis klausimas“ šį pirmadienį nusprendė viešai pasmerkti dar vienus liaudies priešus - seimūnus. Už tai, kad jie nenori solidarizuotis su skurstančia tauta. Vaizdelis, atvirai sakant, vėl buvo nelabai įkvepiantis: naivus kunigo moralizavimas, buvusio seimūnų kolegos pastangos reabilituotis ir absurdiškas „tautos atstovo balsas“ - kažkokio žemaičio telefonu iš lapelio skaitomas neva sarkastiškas monologas, nuteikė nekaip. Negrabiai surežisuoto farso centre atsidūrę seimūnai galėjo net tikėtis užuojautos.


Kad politikus galima rodyti ir kitaip, įrodys prancūzų kino klasiko Claude'o Chabrolio 2003 m. filmas „Blogio gėlė“ (LTV2, šįvakar, 16 d. 22.10). Jo veiksmas nukelia į politinės kampanijos įkarštį. Nathalie Bay (beje, režisierius prisipažino liepęs aktorei stebėti tris politikus, vėliau tapusius vyriausybės nariais) vaidina žavią kandidatę į mero postą. Bet jos karjerai gali sukliudyti anonimo nuolat primenama praeitis, mat politikės šeimos narė Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo kaltinama kolaboravimu ir kitais nusikaltimais. Kurdamas ironišką buržuazinės šeimos portretą, Chabrolis formuluoja ir mums aktualų klausimą: ar kaltė yra perduodama iš kartos į kartą kaip paveldima liga? Ar reikia jausti atsakomybę už kažkada šeimos narių padarytus nusikaltimus?


XVIII a. britų politiką pamatysime Michaelo Aptedo filme „Nuostabi malonė“ (LTV, 17 d. 23 val.). Filmo herojus paskyrė gyvenimą kovai už idealus - 20 metų jis kovojo už juodaodžių vergijos panaikinimą, nors tarp politiko priešų buvo net Anglijos karalius. „Oskarų“ nusipelnęs Tayloro Hackfordo filmas „Rėjus“ (TV3, 17 d. 0.50) primins dramatišką juodaodžio dainininko Ray'aus Charleso likimą. Prisiminęs filmą pagalvojau, kad šiuolaikinė visuomenė, ko gero, būtų labiau linkusi jį pasmerkti ir nuteisti. Tapome jautresni? Apie tai, kad tiesa ne visada būna iškart aiški ir suprantama, prabils Johno McTiernano filmas „Kleitono bazė“ (BTV, 21 d. 21.30). TV3 šiąnakt (16 d. 1.05) pasiūlys 1987 m. Johno Boormano sukurtą filmą „Viltis ir šlovė“ - autobiografišką pasakojimą apie Antrąjį pasaulinį karą, britų visuomenės evoliuciją ir naujos viduriniosios klasės gimimą.


Apie tai, kas gyvenime svarbiausia, svarstys Richardo Linklaterio filmas „Prieš saulėlydį“ (LNK, 19 d. 22.40). Praėjus net devyneriems metams po didžiulės sėkmės sulaukusio „Prieš saulėtekį“ (1995) premjeros, režisierius norėjo pasvarstyti, kuo baigėsi netikėtas Julie Delpy ir Ethano Hawke'o herojų kelių valandų susitikimas Vienoje. Šiame filme jie vėl susitiks, tik jau Paryžiuje. Ir vėl jiems bus duotos kelios valandos, kad nuspręstų, ar pasinaudoti gyvenimo suteikta nepakartojama galimybe.


Jūsų -

Jonas Ūbis

 

*  *  *

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.