Bus parodyta dvylika įvairių žanrų ir stilių pastaraisiais dešimtmečiais Japonijoje sukurtų filmų. Atidarymo filmas – Izutsu Kazuyoki „Vieną dieną įveiksime“ („We Shall Overcome Someday“, „Pacchigi!“, 2004) nukels į 1968-ųjų Kiotą. Filmo tema yra audringas 7-asis dešimtmetis ir sudėtingi Japonijoje gyvenančių korėjiečių bei japonų santykiai. Tačiau kūrėjai nieko nekaltina ir neteisina kurios nors konflikto pusės. Tai greičiau neutralus žvilgsnis į kiekvienos konflikto pusės tiesas, o kartu jaudinantis pasakojimas apie laiko dvasią – seksualinę laisvę, muziką ir sugebėjimą pagaliau būti savimi.
Filmo „Bokunči – mano namai“ („Bokunchi – My House“, „Boku n chi“, rež. Sakamoto Junji, 2002) herojė Kioko su sūnumis grįžta į gimtuosius kraštus. Ji nori pristatyti berniukus jų vyresniajai seseriai. Vaikų tėvai skirtingi, bet jiems tai nesvarbu, nes visi nori pradėti gyventi kartu. Ekscentriški salos gyventojai taps sudėtingo ir dramatiško naujo šeimos gyvenimo pradžios liudininkais.
Kitos salos gyventojus pamatysime Yuji Nakae filme „Nabės meilė“ („Nabbies’s Love“, „Nabbie no koi“, 1999). Filmas pasakoja apie pagyvenusią moterį Nabę, jos anūkę ir ką tik į salą atvykusį vyriškį. Kasdienio salos gyvenimo įvykiai padeda atskleisti Nabės istoriją. Jos atomazga bus netikėta visiems.
Filmas „Pusiau išpažintis“ („Half a Confession“, „Han-ochi“, rež. Sasabe Kiyoshi, 2004) pasakoja apie buvusį policijos detektyvą Sojičiro, kuris ateina prisipažinti nužudęs savo Alcheimerio liga sirgusią žmoną. Tačiau buvusiam policininko partneriui neduoda ramybės klausimas, ką Sojičiro veikė dvi dienas po žmonos mirties. Tyrimas ir po jo sekęs teismo procesas atskleidžia skausmingą ir liūdną tiesą. Kartu tai dar vienas įrodymas, kad moralinis pasmerkimas kartais ateina pernelyg greitai...
Režisierius veteranas Shinji Somai filme „Išsikraustymas“ („Moving“, „Ohikkoshi“, 1993) pasakoja apie moksleivę Renko, kuri sužino, kad jos tėvai skiriasi. Mergina negali prie tos minties priprasti ir nori juos sutaikyti, bet tai baigiasi nesėkme. Renko prireikia laiko suprasti, kad jos svajonės nerealios.
Originalus filmo „Pasididžiavimo balsas“ („Amateur Singing Contest“, „Nodo Jiman“, 1999) pavadinimas yra nuoroda į populiarų NHK televizijos šou, kuriame varžosi dainininkai mėgėjai. Režisierius Kazuyuki Izutsu pasinaudojo šou, kad parodytų komišką istoriją apie norinčius išgarsėti žmones. Filmo herojai – įvairių profesijų, amžiaus ir likimo.
Hashigushi Ryosuke filmas „Tylos!“ („Hush!“, 2001) analizuoja šiuolaikinės Japonijos socialines ir kultūrines permainas. Filmo herojai – homoseksualų pora, sutrikusi moteris ir kūdikis. Naoja nusprendė neslėpti savo lytinės orientacijos. Jis yra laimingas. Kartu su motina jis turi gyvūnų parduotuvę. Kacuširo net nesvajoja apie tokį žingsnį. Tačiau poros gyvenime atsiranda moteris. Asako daug laiko praleido su atsitiktiniais vyriškiais ir pas psichologą. Ji svajoja apie kūdikį, nors gydytojai rekomendavo merginos tėvams ją sterilizuoti. Asako taip trokšta būti mama, kad išdrįsta protingo, mandagaus gėjaus Kacuširo paprašyti jo spermos. Bendravimas su Asako padės uždaram Kacuširo pagaliau atsiverti tėvams...
„Kabantis sodas“ („Hanging Garden“, „Kuchu teien“, rež. Toyoda Toshiaki, 2005) pasakoja apie Kiobaši šeimą, gyvenančią priemiestyje. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo laimingi, bet iš tikrųjų kiekvienas šeimos narys slepia nuo svetimų akių niūrias paslaptis. Normalumo fasadas pradeda trupėti ir atskleidžia iš vienatvės, kartėlio ir nerimo siūlų nuaustų iliuzijų tinklą.
Shiota Akihiko filmą „Kanarėlė“ („Canary“, „Kanaria“, 2004) įkvėpė sektantų 1995 m. surengta mirtinų sarino dujų ataka Tokijo metro. Dvylikametis filmo herojus Koičis buvo ištrauktas iš sektos, kuriai priklauso jo tėvai, nagų. Jis pabėga iš globos namų, nes nori Tokijuje rasti savo jaunesnę seserį. Pakeliui jis sutinka jauną prostitutę. Juki nusprendžia padėti berniukui. Juk abu jie jaučiasi palikti tėvų. Kelionė padės jiems susitaikyti su gyvenime padarytu blogiu ir surasti vietą korumpuotame suaugusiųjų pasaulyje, kuriame niekas nepadeda silpniems.
Animacinis filmas „Stiklinis triušis“ („Glass Rabbit“, „Garasu no usagi“, rež. Shibuichi Setsuko, 2005) yra pacifistinis kreipimasis į šių dienų jaunimą. Jis pasakoja apie siaubą, kurį japonai patyrė Antrojo pasaulinio karo metais. Pagrindinė filmo herojė jauna mergina Tošiko stengiasi išgyventi amerikiečių bombarduojame Tokijuje. Audringais karo metais žuvo beveik visa jos šeima, bet mergina nepraranda geresnio rytojaus vilties.
Japonai garsėja filmais apie dvasias. Takayoshi Watanabe komedijos „Šmėklų baras“ („Ghost Pub“, „Izakaya Yurei“, 1994) herojus – japoniško stiliaus baro Jokahamoje savininkas Sotaro (jį vaidina roko žvaigždė Kenichi Hagiwara) – pažadėjo mirštančiai žmonai niekad nevesti. Tačiau netrukus jis įsimyli jauną našlę Satoko. Jiems susituokus, grįžta Šizuko dvasia. Ji visais būdais nori sukliudyti šeimos laimei.
Šiemet festivalis pristatys vienu originaliausių XX a. japonų kino režisierių laikomą Juną Ichikawą (1948–2008). Sėkmės sulaukęs televizijos režisierius anksti atsisakė komercinės karjeros ir 9-ajame dešimtmetyje ėmė kurti filmus apie paauglius, pirmuosius jų žingsnius į suaugusiųjų pasaulį. Režisierius lygintas su Yasujiro Ozu ir Ericu Rohmeru ir pelnė tarptautinį pripažinimą. Jo tragiškos mirties praėjusių metų rudenį byla iki šiol nebaigta. Festivalis pristatys vieną ankstyvųjų režisieriaus filmų „Tsugumi“ („Tugumi“, 1990), sukurtą pagal populiarios rašytojos Banana Yoshimoto romaną. Tai pasakojimas apie silpnos sveikatos merginą Tsugumi, kuri gyvena pajūrio miestelyje. Jos grožis ir išskirtinis charakteris traukia žmones. Tsugumi įsimyli Koičį – meno galerijos darbuotoją. Buvęs Tsugumi vaikinas išlieja savo pyktį ir pavydą ne tik ant Koiči, bet ir ant jos šunelio. Tada merginos galvoje gimsta keršto planas...
„7md“ inf.