Ruduo Lietuvoje - festivalių metas. Todėl ir naujas „Kino“ žurnalas skyrė vietos būsimiems ir jau vykstantiems kino renginiams.
Šiemet ir Vilniaus dokumentinių filmų festivalio, ir „Scanoramos“, ir kitų renginių programose daug netikėtų filmų ir autorių. Vienas jų - rusų režisierius Sergejus Dvorcevojus. Šiųmečio „Kino pavasario“ žiūrovai jau turėjo progos pasižiūrėti jo vaidybinį debiutą „Tiulpan“, nufilmuotą Kazachstane. VDFF parodys Dvorcevojaus dokumentinių filmų retrospektyvą. Įvadas į ją gali būti ir „Kine“ spausdinamas Neringos Kažukauskaitės pokalbis su režisieriumi. Kita VDFF retrospektyva skirta šiomis dienomis paminėtoms dvidešimtosioms Berlyno sienos žlugimo metinėms. Ta proga garsi lenkų publicistė, rašytoja Anna Bikont prisimena savo 1989-uosius ir neatpažįstamai pasikeitusią tikrovę.
Dokumentinis kinas nuolat skatina klausti apie kino ir tikrovės santykius. Rūta Oginskaitė rašo knygą apie lietuvių dokumentinio kino klasiką Robertą Verbą, kuriam teko kurti sovietmečiu, kai tiesa dokumentiniame kine dažnai buvo kliūtis. „Kine“ spausdinamos būsimos knygos ištraukos puikiai atskleidžia, su kuo tekdavo susidurti lietuvių dokumentikos pradininkams.
Ne vieną sąlyčio su šiųmetės „Scanoramos“ programa tašką galima rasti ir pagrindinę šio žurnalo numerio temą „Kinas ir religija“ gvildenančiame Ramūno Aušroto straipsnyje. Autoriaus požiūris gana neįprastas, nes jis pirmiausia išaiškina, kad „kinas neturi savo mitologijos, iš kurios galėtų semtis įkvėpimo. Jo mitologija - išvestinė, kylanti iš Vakarų civilizacijos kultūrinės tradicijos, kuri buvo sukurta ant judėjų ir krikščionių pasaulėžiūros pamatų. Todėl kine apstu religijos apraiškų: idėjų, vaizdinių ir simbolių, pasiskolintų iš religinio diskurso.“ Aušrotas rašo apie kino ir religijos sueities taškus, apie kinematografininkų polinkį manipuliuoti religija, apie tikėjimo iracionalumą, kuris domino ne vieną kino kūrėją, apie kiną kaip alternatyvią religinę sistemą. Teiginius jis įtikinamai pagrindžia Luiso Bu¹uelio, Ingmaro Bergmano, kitų garsių kūrėjų filmų analize.
Kad kinas yra Quentino Tarantino religija, manau, neabejoja niekas. Vasaros pabaigoje Lietuvos ekranuose pasirodęs režisieriaus filmas „Negarbingi šunsnukiai“ trykšte trykšta meile kinui. Apie tai užsimena ir filmą recenzuojanti Nijolė Andrijauskienė. Laima Kreivytė rašo apie naujausią Woody Alleno filmą „Kad ir kas benutiktų“, Jurga Stakėnaitė - apie Franšois Ozono „Rikį“, Santa Lingevičiūtė - apie šiuolaikiškus švedų filmo „Įsileisk mane“ vampyrus. Originalius Rūtos Birštonaitės apmąstymus apie kino realizmą ir vargšus kinepažadino brolių Jeano-Pierre'o ir Luco Dardenne'ų filmas „Lornos tylėjimas“.
Vilniaus senamiestyje atsirado dar vieni namai, kur bus galima žiūrėti rimtą kiną. Woody Alleno filmu buvo atidarytas kino teatras „Pasaka“. Pirmajam po ilgos pertraukos duris atvėrusiam naujam kino teatrui skirtas ir „Kino“ reportažas.
Rudenį tradiciškai pagausėja ir lietuviškų filmų premjerų. Pirmosios dvi jau rado atgarsį ir žurnalo puslapiuose. Skirmantas Valiulis bando įminti Gyčio Lukšo pagal Romualdo Granausko romaną sukurto vaidybinio „Duburio“ paslaptis, Rasa Paukštytė analizuoja Janinos Lapinskaitės pilnametražį dokumentinį filmą „Traukinys stovi penkias minutes“. Emilija Visockaitė susitiko su režisiere Dovile Gasiūnaite ir pasikalbėjo apie vaidybinį jos debiutą - šią vasarą Vilniaus gatvėse filmuotą „Narcizą“.
Neabejoju, kad pasilepinti linkę kino mylėtojai būtinai išsirinks kurį nors vieną iš penkių Nijolės Andrijauskienės „Namų kino“ rubrikoje rekomenduotų filmų. Tiesą sakant, nežinau, ar pavyks net patiems tingiausiems išsėdėti namuose šį kino festivalių „prigrūstą“ spalį.