Rimantas Gruodis ir Julija Gruodienė dokumentiniame kine - ne naujokai: juodu kartu sukūrė dešimtis dokumentinių filmų, atidžiai tyrinėjančių Lietuvos kasdienybę, ypač rupią kaimo žmogaus būtį. Naujausiame dokumentiniame filme „Upė“ (studija „Periferija“, 2009) dėmesys sutelkiamas į prie nuošalaus Saleninkų kaimo tekančią upę, kuri vietiniams gyventojams yra vienintelis kelias, jungiantis juos su aplinkiniu pasauliu. Ne vienas, ko gero, stebėjosi filme užfiksuota Saleninkų kaimo realybe, kai nesant transporto žmonės priversti vasarą kliautis irklais ir valtimi, žiemą - ledo tvirtumu.
Atkreipiau dėmesį į puikų operatoriaus Viktoro Radajevo darbą: kiekvienas kadras preciziškai tiksliai fiksuoja žmonių veidus, gamtos stichijas. Filmo pradžioje titrus su filmą kūrusių žmonių vardais keičia matematiškai tikslūs vaizdai, ryškinantys pagrindinius filmo akcentus: pirmame kadre regime futbolą žaidžiančius vaikus, antrame - upę (maža mergaitė tempia valtį). Taip žiūrovams pranešama apie pagrindinius prasminius filmo mazgus. Kamera stengiasi aprėpti visumą: fiksuojami įvairaus amžiaus žmonių veidai (nuo vaikų iki senolių), įvairios nuotaikos (žaismingu mas, melancholija, rimtis...), siekiama atskleisti žvilgsnių, nuomonių, kasdienės būties įvairovę; upė filmuojama įvairiu paros ir metų laiku. Filmas konstruojamas opozicijų, kuriančių vienovę, principu: jaunimas - senoliai, žmogus - akmuo, vasara - žiema.
Daugiausia dėmesio skiriama vaikams, jų norams, viltims. Per vaikų pasakojimus, netikėtus atsivėrimus atskleidžiamos rimtos socialinės problemos: tėvų ir senelių girtuokliavimas, tinginystė. Stebėdami grubią kaimo realybę vaikai išsaugo skaidrų žvilgsnį į pasaulį, gerumą ir atvirumą pasauliui. Tačiau ar ilgam? Upė, jos tėkmė šių kasdienių patirčių, rupios realybės akivaizdoje filme virsta gyvenimo, visų jo spalvų ir formų metafora.
Naujas režisierės Inesos Kurklietytės dokumentinis filmas „Būti mylimam“ (2009) siekia atkreipti visuomenės dėmesį į tėvų globos netekusius vaikus, priminti, kad didžiausia laimė vaikui - augti apsuptam artimo meilės ir šilumos. Filmo pradžioje, viename kadre parodant žiemos naktį, o kitame - motiną, laikančią rankose kūdikį, sukuriama išorės (šalčio) ir vidaus (šilumos) opozicija, primenamas Vakarų tapybos įreikšmintas renesansinis Madonos, nutviekstos auksinės šviesos, vaizdinys. Šio idiliško vaizdo priešingybė - rūsti Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus realybė. Jo gyventojas paauglys Adas Jašmontas suvokia, kad neturi svarbiausios vertybės - šeimos. „Jei būčiau augęs normalioj šeimoj, nebūčiau čia atsidūręs, - atvirauja Adas. - Kai turi šeimą, turi kur sugrįžti.“ Paauglys prisipažįsta, kad labiausiai jam stigo motinos, jos šilumos, stigo žmogaus, kuris jį apkabintų.
„Būti mylimam“ daug dėmesio skirta vaikų namų darbuotojų, ypač psichologės, komentarams, atskleidžiantiems motinystės prigimtį, pateikiantiems daug skaudžios tiesos ar tiesiog išmintingų įžvalgų. Pasak gydytojos, gebėjimas prisirišti atsiranda dar kūdikystėje. „Kam aš priklausau, kur mano vieta?“, - šiuos klausimus nuolat sau užduoda vaikų namuose augantys vaikai. Artumo nebuvimas išugdo jų nepasitikėjimą pasauliu. Vaikų namų auklėtiniai pasižymi dvigubai didesniu jautrumu. Kamera nuolat fiksuoja vaikų veidus, jų žvilgsnius, ilgėliau stabtelėdama ties blausiomis vaikų akimis. Nors tik kas trečias vaikas Lietuvoje įvaikinamas, filmas baigiamas viltimi - vis dėlto įmanoma išgydyti vaikų namuose augusiųjų traumas. Filmo pabaigoje rodomi vaikai, beldžiantys rankomis į stiklą, už kurio - šaltis, žiema. Vaikai tarytum prašosi įsileidžiami. Taip žiūrovai raginami nebūti abejingi.
Lietuvos dokumentika, aktualizuodama socialines problemas, atlieka itin svarbią visuomenės požiūrio formavimo funkciją. Džiugu, kad kartu su tradicines vertybes aukštinančiomis idėjomis filmai išsaugo ir gana aukštą meninį lygį.
* * *