Turguje kalbama apie viską - taip pat apie daržoves, mėsą, politiką ir net apie blogus teisėjus. Aistringų turgaus diskusijų dalyviai argumentų niekada nepristinga, tik, deja, jie ne visada logiški ir padorūs. Dažniausiai argumentai yra „turgiški“. Keista, bet Lietuvoje jais naudojasi ne tik žaviosios LNK blondinės. Ryškus šio mūsų akyse gimstančio naujo žanro pavyzdys - LTV „Paskutinis klausimas“. (Nesuprantu, kodėl paskutinis, nes jokių esminių klausimų ar instancijų laida nenagrinėja, bet palikime tai spręsti televizijos teoretikams.) Kad ir kaip būtų, laidos vedėja Jolanta Butkevičienė šį pirmadienį leido pasigrožėti, kaip visuomenei svarbūs klausimai gali būti supaprastinti iki turgaus diskusijos lygio. Ponia Butkevičienė man priminė dresiruotą buldogą, kuris išmoko vieną komandą: griebti klientą už kelnių klešnės ir nepaleisti. Laidoje ji puldinėja visus pašnekovus, nors tie, kurie mokė žurnalistę komandų, turėjo paaiškinti, kad pašnekovai vis dėlto kartais gali būti ir protingesni.
Šio pirmadienio laida buvo ypatinga, nes kalbėta apie tą pačią dieną Kaune įvykdytas žmogžudystes, kurios iškart pateko į įvairių šalių naujienų pranešimus. Sutikite, tai atsitinka vis rečiau, nes Lietuva, regis, niekam nebeįdomi. Internete radau daug informacijos, sklandžiausiai ir aiškiausiai ji buvo pateikta, deja, ne lietuvių kalba. Tačiau poniai Butkevičienei rūpėjo visai ne informacija. Ji norėjo iškart nuteisti kaltuosius, surengti viešą raganų medžioklę, net pasitelkė televizijos žiūrovus, kurie vieningai balsavo, neva dėl visko kalta lietuviška teisėsauga. Esą žmogžudystės - tai kerštas nedoriems policininkams, teisėjams, žodžiu, visiems, kurie blogai dirba savo darbą. Į laidos svečių - teisininkų argumentus vedėja net nesistengė įsiklausyti, nors tokio pobūdžio laidose svarbiausia turėtų būti profesionalų nuomonė, o ne minios emocijos. Vedėja nekantriai laukė savo būsimo triumfo, t.y. laidos apogėjaus: pagal visas Lotynų Amerikos telenovelių taisykles surežisuoto širdį veriančio įtariamojo tėvų kreipimosi į besislapstantį sūnų. Kreipimasis turėjo būti tiesiogiai transliuojamas iš Kauno. Vedėjos nelaimei, bylą tiriantys prokurorai patarė tėvams nedalyvauti šioje akcijoje. Prisipažinsiu, nustebino vedėjos ryžtas tiesiai eteryje pagimdyti bulvarinę sensaciją. Nejau mūsų televizijos žvaigždės taip ir nepasimokė iš tų, kurios beveik tiesioginiame eteryje kartu su Alma Jonaitiene raudojo nužudytų jos vaikų? Pasirodo, nepasimokė. Kita vertus, panašios laidos akivaizdžiai rodo, kodėl Lietuvoje nyksta viešoji diskusija. Kai svarbi problema sąmoningai pakeičiama bulvarine sensacija, diskusija atrodo beprasmiška. Ir su kuo diskutuoti? Su nieko negirdinčiais, bet noriai menką išprusimą demonstruojančiais laidų vedėjais?
Žmogžudystes Kaune primins ne vieno šios savaitės filmo siužetas. Kad ir Johno Schlesingerio 1996 m. sukurtas „Akis už akį“ (LNK, šįvakar, 9 d. 23.15). Jo herojė (Sally Field) imasi pati įgyvendinti teisingumą, nes teismas nenuteisė jos dukterį išprievartavusio ir nužudžiusio nusikaltėlio. Alano Parkerio filmas 2003 m. filmas „Deivido Geilo paslaptis“ (BTV, 10 d. 23.15) - tai aistringas talentingų menininkų kvietimas atsisakyti mirties bausmės, kurios trokšta mielai raganų procesuose (per televiziją ir gyvenime) dalyvaujančios liaudies masės. Apie psichologinę prievartą pasakoja 1992 m. Martino Scorsese sukurtas „Baimės iškyšulys“ (LTV, šiandien, 9 d., 23 val.). Psichopatas Maksas (Robert De Niro) po keturiolikos kalėjime praleistų metų išeina į laisvę ir pradeda terorizuoti esą blogai jį gynusį advokatą (Nick Nolte) ir jo šeimą. Greitai paaiškėja, kad net policija negali padėti advokatui, todėl jis priverstas gintis pats... Šis filmas - ne tik Johno D. MacDonaldo romano ekranizacija, bet ir 1962 m. Johno Lee Thompsono sukurto filmo perdirbinys. Trims epizodiniams vaidmenims Scorsese pakvietė ankstesnio filmo žvaigždes Robertą Mitchumą, Gregory Pecką ir Martiną Balsamą. Beje, filme trumpam pasirodo ir režisieriaus tėvai: jie vaidina vaisius gatvėje valgančią pagyvenusią porą. Trumpai tariant, filmas - tikra dovanėlė ne tik aštrių pojūčių mėgėjams, bet ir sinefilams. Haroldo Beckerio 2001 m. trileryje „Slapta grėsmė“ (BTV, 15 d., 21.30) išsiskyręs tėvas (John Travolta) nori apginti sūnų Denį nuo naujo buvusios žmonos vyro. Sūnus teigia, kad šis yra žudikas, bet Deniu niekas netiki.
Visuotinį šių dienų pasaulio nesusikalbėjimą konstatuoja 2006 m. Alejandro Gonzãlezo I¹ãrritu sukurtas filmas „Babelis“ (LTV, 10 d. 23.15). Jo struktūra (kaip ir pavadinimas) primena vieną didžiųjų kino istorijos filmų - Davido W. Griffitho „Nepakantumą“ (1916). Meksikiečių režisierius konstatuoja žmonijos nesugebėjimą atsisakyti nepakantumo, šių laikų žmogaus bejėgiškumą atsitiktinumo akivaizdoje. Bet iš tikrųjų niekas nevyksta atsitiktinai. Maroke pašautos amerikietės turistės (Cate Blanchett), jos vyro (Brad Pitt) likimai nematomais siūlais sujungti su vieniša nevilties apimta japone, Maroko piemenimis ar meksikiečiais, ieškančiais laimės JAV. Filmo herojai tampa pažeidžiami, vos tik kerta tam tikras kultūrines ir savitarpio suvokimo ribas.
Atvirai prisipažinsiu, kad nesu didelis filmo gerbėjas. I¹ãrritu pasakojama istorija man pasirodė pernelyg paprasta ir angažuota, primenanti plakatą. Režisierius tarsi ir kalba apie atskirų kultūrų subtilybes, bet dažnai rodo banalius stereotipus ir pernelyg moralizuoja.
Labiau mėgstu prasmes aukštyn kojomis apverčiančius filmus. Būtent toks yra šįvakar LTV2 (9 d. 22.10) rodomas Peterio Greenaway'aus „Architekto pilvas“ (1987), kadaise liudijęs neišvengiamą postmodernistinės estetikos įsigalėjimą kine. Ateinančią savaitę (15 d. 23.10) LTV2 pakartos ir vieną mėgstamiausių mano filmų - 1976 m. Arthuro Penno sukurtą antivesterną „Misūrio vingiai“. Teigiamo bandito (Jack Nicholson), kuris bando sukurti doro rančos savininko įvaizdį, ir blogo nusikaltėlių medžiotojo (Marlon Brando) dvikova šiame filme yra tiesiog nepakartojama, kaip ir dviejų genialių aktorių vaidyba. Malonių prisiminimų nepristigs visą savaitę: 1994 m. Mike'o Nicholso filme „Vilkas“ (LNK, 10 d. 00.05) Nicholsonas ir vėl bus moterų gundytojas; Seanas Connery - gyvenimo mokytojas išmintingame ir sentimentaliame Guso Van Santo filme „Pažinti Foresterį“ (LNK, 11 d. 22.40); gražiosios Isabelle Rossellini suvaidinta guvernantė Zelė gins savo auklėtinę nuo piktos senelės Tinos Ratheborne filme „Zelė ir aš“ (TV3, šiąnakt, 2.10). Apie Harį Poterį ir kitus šių dienų didvyrius šįkart patylėsiu.
Jūsų -
Jonas Ūbis
* * *