Net po dešimties Berlyno kino festivalyje praleistų dienų retai galiu pasakyti kažką panašaus. Lenkų kritikai, visada rūsčiai ir kritiškai vertinantys Gdynės programas, neslėpė savo susižavėjimo. Kažkas net prabilo apie naują Lenkų kino mokyklą, lygindamas, žinoma, su ta garsiąja srove, pasaulio atrasta prieš penkiasdešimt metų, kai pasirodė pirmieji Andrzejaus Wajdos, Andrzejaus Munko ar Jerzy Kawalerowicziaus filmai. Be abejo, tokią pakilią nuotaiką nulėmė pirmiausia beveik pusę konkursinės programos (vienuolika iš dvidešimt keturių) sudarę debiutiniai filmai. Todėl ir vaidybiniame kine debiutuojančio Boryso Lankoszo filmo „Antroji monetos pusė“ („Rewers“) triumfas, manau, buvo dėsningas. Antrą festivalio dieną parodytas filmas iškart tapo Gdynės favoritu. Per uždarymo ceremoniją šis filmas taip pat minėtas dažniausiai. Režisieriaus Krzysztofo Krauze's vadovaujama žiuri „Antrajai monetos pusei“ skyrė „Auksinius liūtus“ geriausiam festivalio filmui, prizus už geriausią moters vaidmenį Agatai Buzek, už operatoriaus darbą Marcinui Koszałkai, už muziką Włodzimierzui Pawlikui, už antrojo plano vyro vaidmenį Marcinui Dorocińskiui. Filmas taip pat gavo festivalyje akredituotų žurnalistų, kino klubų, studijinių kino teatrų, žiūrovų ir dar kelis prizus.
„Antroji monetos pusė“ apima du laikus: 1952-uosius ir mūsų dienas. Mergina iš inteligentiškos šeimos Sabina (Agata Buzek) dirba leidykloje, poezijos redakcijoje. Ji gyvena kartu su mama ir senele, šeima tarsi ir prisitaikė prie naujų sąlygų, nors ir prarado kadaise turėtą vaistinę. Sabinos brolis dailininkas piešia naujos valdžios žmonių portretus. Mama (Krystyna Janda) ir senelė (Anna Polony) žūtbūt nori ištekinti Sabiną, kuriai netrukus sukaks trisdešimt. Todėl į namus nuolat kviečiami kandidatai į jaunikius. Sabina ir pati ne prieš ištekėti. Epizodas kino teatre, kai Sabina akivaizdžiai susijaudinusi žiūri kino kroniką, kurioje žygiuoja raumeningi sportininkai, daugiau nei iškalbingas. Vieną vakarą nepažįstamasis apgina Sabiną nuo dviejų banditų. Mergina nesupranta, kad paslaptingasis Bronislavas pasamdė užpuolikus, norėdamas su ja susipažinti. Bronislavas (Marcin Dorociński) - tarsi iš akies trauktas pokario filmų suvedžiotojas: jis dėvi ilgą platų lietpaltį ir primena pokario filmų gražuolį Jerzy Duszyńskį, kviečia Sabiną į restoranus, pasitinka ją su gėlių puokšte ir retais antikvariniais leidiniais rankose. Kai Sabina pasikviečia jį į savo namus, paslapties šydas nukrenta: Bronislavas ją išprievartauja, pasiperša, o po to pasiūlo šnipinėti savo viršininką - leidyklos direktorių. Įžeista mergina nunuodija saugumietį. Grįžusi namo motina sugalvoja, kaip sunaikinti nusikaltimo pėdsakus: Bronislavas bus ištirpdytas sieros rūgštyje. Jo kaulelius Sabina palaidos po statomais Kultūros rūmais - sovietų valstybės dovana ir naujo gyvenimo simboliu.
Filmo pradžioje senutė Sabina skuba į oro uostą. Ji pasitinka sūnų Mareką, kuris per Vėlines atskrenda iš Niujorko. Sūnus kaip du vandens lašai panašus į mačo Bronislavą, tik, regis, nieko daugiau iš jo, laimė, nepaveldėjo. Marekas atskrenda su savo meilužiu ir palieka subtilaus, išsilavinusio, gilaus žmogaus įspūdį. Scenos kapinėse ir prie vis dar vienu Varšuvos simbolių laikomų Kultūros rūmų, kur Sabina uždega žvakutę prie raumeningo darbininko skulptūros, užbaigia šį visiškai kitaip stalinizmo laikus Lenkijoje traktuojantį filmą.
Lankoszas neslepia, kad žaidžia kiną. Nespalvota „Antroji monetos pusė“ prasideda kaip paskutiniais dešimtmečiais lenkų kinui įprasta psichologinė drama apie stalinizmo slogutį, kartu su pretendentais į Sabinos ranką filme atsiranda groteskas, vėliau peraugantis į juodąją komediją. Operatorius Marcinas Koszalka pasirinko film noir stilių, bet ne tą muziejiškai tiksliai atkurtą, kaip kad Steveno Soderbergho „Gerame vokietyje“: autentiškos kronikos intarpai paryškina „Antrosios monetos pusės“ kino kalbos šiuolaikiškumą, nors šviesos ir šešėlių žaismo filmui galėtų pavydėti net vokiečių ekspresionistai. Tačiau ypatingą filmo autentiškumo pojūtį kuria neįtikėtinai tiksli scenografija (Sabinos butas ir net namo laiptai buvo pastatyti paviljone), kostiumai ir retai šių dienų kine sutinkama ištikimybė net menkiausios detalės tikroviškumui. Kiekvienas „Antrosios monetos pusės“ milimetras prisodrintas tų materializuotų praėjusio laiko ženklų.
Vizualinei filmo pusei nenusileidžia ir literatūriškoji. Scenarijų rašęs prozininkas Andrzejus Bartas moka kurti tikrai juokingus dialogus (ypač kai kalbasi visos trys filmo herojės), tiksliai atkurta ir to laikotarpio „naujakalbė“, kurią vartoja valstiečių sūnus saugumietis Bronislavas. Ko verta kad ir Sabinos bendradarbės replika, kai pakėlusi telefono ragelį ji atsiliepia: „Poezija, klausom.“ Dar subtilesnis yra filmo kūrėjų žaidimas metaforomis ir užuominomis. Juostoje iš tikrųjų nuolat atsiskleidžia antroji groteskiškos, bet kartu ir siaubingos tikrovės pusė. Filmas įtikinamai parodo, kad viskas turi savo antrąją pusę, net didvyriškumas.
Lenkų kine, kai prabylama apie pokarį, nuo seno skamba pasiaukojimo tėvynei, kančios tema. Bet didvyriškumas visada turi antrąją pusę - konformizmą. Tarsi pasišaipydami iš lenkų (lietuvių - taip pat) tokios mėgstamos martirologijos, „Antrosios monetos pusės“ kūrėjai sugalvojo puikią metaforą. Valdžiai paskelbus, kad gyventojai turi atiduoti visą valiutą, Sabinos mama liepia jai atsikratyti šeimos relikvijos - auksinės monetos, ant kurios užrašytas žodis „Laisvė“. Sabina pameluoja, kad ją atidavė, ir kiekvieną vakarą tą monetą praryja.
Wojciecho Smarzowskio „Blogi namai“ („Dom zły“) - iš tų filmų, kuriuos žiūrėti sunku, nes režisierius negaili natūralistiškų kraujo ir smurto vaizdų, bet kurie ilgam nepalieka ramybėje. Filmas pelnė apdovanojimus už geriausią režisūrą, geriausią scenarijų (Smarzowskis ir Łukaszas Kozmickis) ir geriausią montažą (Paweł Laskowski). „Blogi namai“ kartu ir labai konkretus filmas: siužeto pagrindas - vienkiemyje įvykdytos žmogžudystės tyrimas, bet kartu tai - įspūdinga metafora apie karinės padėties laikotarpiu degraduojančios tautos dvasios būseną ir filosofinė metafora apie blogį, slypintį kiekvienoje būtybėje.
„Blogų namų“ veiksmas nukelia į 1982-uosius. Šaltą žiemos rytą į vienkiemį, kurio šeimininkai prieš ketverius metus buvo žiauriai nužudyti, keliomis milicijos mašinomisatvyksta tyrimo grupė, turinti užfiksuoti įtariamojo parodymus nusikaltimo vietoje. Prokuroras yra toks girtas, kad paliekamas pagiriotis autobusiuke. Milicininkai nuolat „šildosi“ patikėtinių pristatyta degtine - alkoholis čia liejasi taip pat gausiai, kaip ir prieš penkerius metus Gdynėje apdovanotame Smarzowskio filme „Vestuvės“. Tik naujas jo filmas daug virtuoziškesnis, filosofiškesnis.
Iš apgirtusių filmo herojų išsiskiria milicijos leitenantas Mruzas, kuris bando įminti Dziabasų šeimos mirties paslaptį, nėščia tyrėja (vyras ją atsivežė, nes neveikia telefonas, o moteris gali pradėti gimdyti bet kurią akimirką) ir zootechnikas Šrodonis, kuris lietingą 1978-ųjų rudens vakarą, vykdamas į naują darbovietę, užklydo pas Dziabasus. Šrodonio parodymai, jo prisiminimai apie tą lemtingą vakarą netrukdo režisieriui pasakoti ir kitų susipynusių istorijų - apie kaimą, kurį terorizavo alkoholikas Dziabasų sūnus, apie naminę varančius godžius nužudytuosius, apie korupciją milicijoje, apie Mruzo meilės nuotykį - nėščios tyrėjos vyras įsitikinęs, kad ji laukiasi ne jo vaiko. „Blogi namai“ - savotiška mele ir blogyje paskendusios visuomenės vivisekcija, panardinanti į pragarišką tamsą. Operatorius Krzysztofas Ptakas kuria išties breigeliškus atstumiančio degradavusio pasaulio vaizdus, tarsi atskleisdamas įvairius blogio, nužmogėjimo aspektus. Tačiau tai nėra kine gana įprasta „černucha“, nes netikėta „Blogų namų“ atomazga privers prisiminti filmo plakate užrašytą klausimą, ar tiesa egzistuoja, ar ji įmanoma.
Spaudos konferencijoje Smarzowskis sakė, kad filmas buvo sumanytas prieš 12 metų. Scenarijus nuolat buvo perrašomas, tad tobula filmo forma tikrai neatsirado tuščioje vietoje. Lenkų kritikai lygino filmą su brolių Coenų „Fargo“, pats Smarzowskis neslėpė, kad filmo pavadinimas turi sąsajų su Davido Mameto „Žaidimų namais“.
Specialiuoju žiuri prizu buvo apdovanotas Piotro Dumałos „Miškas“ - geresnį prizą šiam originaliam, išskirtiniam filmui sunku sugalvoti. Šiemet su žiuri sprendimais nesinorėjo polemizuoti.
Antru pagal svarbą festivalio prizu „Sidabriniais liūtais“ apdovanotas originalus Xavery Żuławskio filmas „Lenkų-rusų karas“ („Wojna polsko-ruska“) nustebino ypatingu režisieriaus temperamentu ir įžvalgumu perteikiant vidinę naujosios, jau laisvos Lenkijos kartos transformaciją.
Prisipažinsiu, netikėjau, kad galima ekrane sukurti Dorotos Masłowskos knygos herojų žodyno ir narkotinių fantazijų atitikmenį, bet Żuławskis tai sugebėjo padaryti laisvai ir gyvai, net sunku patikėti, kad tai ekranizacija. „Lenkų-rusų karas“ taip pat gavo prizus už geriausią garsą ir kostiumus.
Už geriausią vyro vaidmenį apdovanotas šiame filme Stiprųjį suvaidinęs Borysas Szycas pasirodė ne viename konkursiniame filme. Daugiausia jų buvo apie dabartį. Vieni silpnesni, kaip kad Roberto Glińskio filmas „Kiaulytės“ („Zwinki“) - gana paviršutiniškas ir didaktiškas pasakojimas apie parsidavinėjančius paauglius - ar ta pačia tema sukurtos ir už geriausią debiutą apdovanotos Katarzynos Rosłaniec „Prekybos centrų lankytojos“ („Galerianki“), kiti - originalesnės struktūros, kaip kad Paweło Borowskio „Nulis“ („Zero“), kuriame susipina per dvidešimt šiuolaikinio didmiesčio gyventojų likimų linijų, ar Marcino Wronos „Mano kraujas“ („Moja krew“) - filmas apie mirštantį boksininką, kuris nori suspėti ištaisyti klaidas.
Tačiau akivaizdu viena - lenkai turi savo kino politiką, nuosekliai vykdomą Lenkų kino meno instituto ir duodančią puikius rezultatus. Režisierių niekas neskatina kurti komercinių filmų, įtikti ar patikti masėms. Senų kino tradicijų šalyje puikiai suvokiama, kad kinas gali ir turi padėti žmonėms gelbėtis nuo kultūros ir apskritai nuo viešojo gyvenimo lygiavimosi į dugną ir „popsą“. Kiek metų turės praeiti, kad tai būtų suvokta ir pas mus?
* * *