VIENA: Pagaliau televizijoje pasirodė laidų serija apie šiuolaikinį meną („Art-o-tlonas“). Gal šiuolaikinis menas ir Lietuvoje po truputį virs platesnei publikai prieinamu reiškiniu?

 

KITA: Kai atsitiktinai pamačiau pirmą laidą, beveik apsidžiaugiau. Palyginau ją su lietuviškose TV matytomis įvairių realybės šou ištraukomis ir pamaniau, kad pagaliau „visai nieko“ produktas išleidžiamas į eterį - vasarinis-pramoginis, su vizualiniais triukais (padirbėta ties montažo efektais, „pamirgėjimais“ ir t.t.). Tipinis komercinių laidų personažas - vedėjas E. Bžeskas - taip pat „uždavė toną“. Kai kurie veikėjai egzotiški, kiti gal per daug pamaiviški, bet ne blogesni nei kitur. Vėliau šiek tiek nusivyliau pretenzijomis į „meno edukaciją“ ir dirbtinai konstruojamomis problemomis - neva rimtos komisijos įvertinimais, mėginimais dalyvių pakvailiojimus pritempti prie „konceptualesnio“ žodyno. Projekto sumanytojai Mindaugas Gapševičius ir Žilvinas Lilas tokio efekto, manau, tikrai nesiekė...

 

VIENA: Girdėjau, kad laida buvo užmanyta visai kitokia, negu išleista į eterį?

 

TREČIAS: Kokia galėjo būti - jau nesvarbu, o išėjo bloga. Suvulgarino idėją kaip tik galėjo.

 

NUSIVYLUSIOJI: O aš girdėjau, kad organizacinio proceso metu projektas nuolat kabėjo ant plauko, niekas nežinojo, ar jis išvis įvyks, daug sunkumų ir t.t., bet kam tai rūpi? Dėl to menininko meninė atsakomybė kurti nešūdą neturi niekur dingti. Nors buvo ir išimčių...

 

PASKUTINĖ: Bet, gal menininkas negali kiekvieną kartą sukurti kažką reikšmingo, iškilaus, viskas negali jam visada arba iškart pavykti, reikia šiek tiek ir šūdo padaryti, kad paskui... Kurdamas vienumoje, menininkas tą šūdą atrenka, o čia, kai beveik visas procesas buvo žiūrovui priešais akis, atrinkti tiesiog nebuvo kada.

 

Užtat spontaniškumas...

 

SUINTERESUOTASIS: Bet matai, kurti šūdą tai suvokiant, atmetant, atrenkant yra viena, o vien paistyti, kad kuri meną - visai kas kita. Būtent komisija turėjo aiškiau atskirti meną nuo nemeno - tai yra ne tik nuo blogo meno, bet ir nuo paistalų (šūdo malimo).

 

TREČIAS: Labai nepatiko man ta laida. Visų pirma, ji tik ketino, o tiksliau, turėjo pretenzijų būti apie šiuolaikinį meną, bet iš tikrųjų nebuvo. Nors tik viena iš komisijos narių teisingai pasiūlė vadinti tai, kas buvo rodoma, ne kūryba, o saviraiška.

 

PASKUTINĖ: O šiaip bene „žiauriausias“ komisijos įvertinimas buvo pasakymas „mokyklinis lygis“. Ir mažiau kaip 5 balų niekas nedavė. Kartojosi aštuntukai, devintukai, dešimtukai.

 

DAR VIENAS: Daugumos komisijos narių komentarai buvo neaštrūs, pataikaujantys, aptakūs, o jeikas ir bandydavo mandagiai sustatyti viską į savo vietas, tokio „išsišokėlio“ pasisakymai buvo iškarpyti (nemačiau V. Klimašausko paaiškinimų, kodėl jis nutarė skirti komandoms po bananą vietoj balų).

 

DAR KITAS: Ir apskritai - meno varžybos! Mene negali būti varžybų, nes meno neįmanoma išmatuoti.

 

NUSIVYLUSIOJI: Kaip tai neįmanoma išmatuoti? Arba veikia, arba tik drumsčia vandenį. Matavimas gali veikti kaip įdomi (arba ne) nuomonė. Kai tavęs klausia, kokios muzikos klausai, juk nesakai - visokios, nes jos neįmanoma išmatuoti...

 

VIENA: Vadinamosios varžybos, t.y. balų skyrimas ir skaičiavimas, buvo tik formalumas, niekas į tuos balus per daug nekreipė dėmesio, varžymosi elementas nebuvo laidoje svarbiausias. Kita vertus, buvo netgi įdomu pamatyti, kaip tuos pačius komandų veiklos rezultatus vertino komisijos nariai, o kaip televizijos žiūrovai.

 

DAR VIENAS: Neteko per daug nustebti, kai liaudžiai „mene“ labiausiai patiko didžiausias maivymasis, pretenzingumas ir pseudotautinių jausmų reiškimas.

 

SUINTERESUOTASIS: Bet kad ir kai kuriems kompetentingiems komisijos nariams patiko tas pseudotautiškumas - net 10 balų davė.

 

TREČIAS: Apie komisijos kompetenciją reikėtų pakalbėti atskirai. Kodėl į komisiją vertinti neva šiuolaikinį meną buvo pakviesti istorikas, antropologas, kino režisierė, prodiuserė, vadybininkė, kultūros vadybininkė, kompozitorius, vaikų literatūros autorius ir „Ratilio“ vadovė? Išėjo uždaras ratas: vieni mala šūdą vietoj meno, o kitiems nepatinka toks „menas“, bet jie tiesiog nėra kompetentingi įvardinti jo kaip paprasčiausiai nemeno. Kodėl nebuvo galima visose laidos serijose palikti tą pačią komisiją iš meno kritikų ir dailėtyrininkų, arba kaskart kviesti, sakykim, po du kritikus ir vieną menininką?

 

NUSIVYLUSIOJI: Vien išgirdusi apie tokios laidos idėją pasišiaušiau. Nes telikas, ypač tiesioginiai vyksmai, yra apie atrodymą. Todėl neišvengiamai, tada pamaniau, bus pasirinkti tokie dalyviai, kurie labiausiai atrodo menininkais, bet vargu ar jais yra. Pirmas dalyvių pasirinkimas nustebino. Pakeičiau nuomonę. Atrodė, kad laida gali būti gera. Tačiau kai pirmoji dalyvių banga išėjo ir pamačiau antruosius dalyvius, beliko rautis plaukus - mano košmaras išsipildė ir save pranoko: dizaineriai, apsimetėliai parazitai ir mielos dekoruotojos bei įvaizdžio kūrėjos, kurios „stengėsi nenueiti į kraštutinumus“, staiga ėmė atstovauti šiuolaikiniam Lietuvos menui. Verkiau iš gėdos, kaip verkia finalą prakišusios komandos sirgaliai.

 

DAR KITA: Mane po pirmo neblogo įspūdžio apniko dviprasmiškas jausmas - laida tarsi apie šiuolaikinį meną, lyg ir edukacinė, o efektas - priešingas. Be to, prodiuseriams akivaizdžiai rūpėjo išryškinti skandalų (beužsimezgančių ir nė neprasidėjusių) galimybes.

 

VIENA: Bet vis dėlto reikia pasakyti, kad pirmojo laidos etapo menininkai tam nepasidavė, pasipriešino visiškam laidos pavertimui „realybės šou“. Manau, kad jų išėjimas iš laidos ir buvo to pasipriešinimo paskutinis žingsnis.

 

TREČIAS: Apskritai šioje laidoje iš tiesų buvo dvi to paties formato, bet labai skirtingo turinio laidos: laida su pirmąja dalyvių grupe ir laida su antrąja dalyvių grupe. Visus šiuos dalyvius skirstyčiau taip: pirmajame laidos etape dalyvavo menininkai, antrajame laidos etape dalyvavo a) nemenininkai, b) menininkai, kurie apsimetinėjo, išsidirbinėjo, bet iki laidos sabotažo tikrai netempė, nes to turbūt ir nenorėjo, ir c) menininkai streiklaužiai - tai yra viena komanda, grįžusi iš pirmosios dalyvių grupės. Tam tikra prasme streiklaužiai čia buvo blogiausi, nes jų tolesnis alyvavimas legitimavo meninį laidos turinį. Jei ne jie, antrasis laidos etapas tiesiog nebūtų buvęs apie profesionalų meną apskritai.

 

NUSIVYLUSIOJI: Aš asmeniškai žiauriai supykau ir nuliūdau, kai pirmoji dalyvių grupė paliko laidą, nes jau buvau spėjusi prie jų prisirišti. Man buvo pasidarę įdomu, kuri iš trijų komandų (ketvirta buvo silpniausia) nutemps į savo pusę. Kiek „Error“ drįs toliau eiti į kūniškumą ir lyčių transgresiją (svajojau apie skandalą), o gal „Be pavadinimo“ išspaus iš sporto meną (Tomo psichofizinė ekskursija po Vilnių - puiki idėja: lyg aklasis vedžiotų kitus akluosius) ir kokią kitą aktualiją ištrauks „teisingai“ kalanti meną „Die Kitchen“. Bet jie išėjo ir visus pasmerkė šitam košmarui. Gal jie ir teisūs (pasiuntė televiziją), gal ten buvo kažkokių vidinių konfliktų, bet eteryje to nesimatė ir man visai nerūpi. Negi negalėjo pasinaudoti galimybe ištransliuoti svarbias mintis? Man tai atrodo kaip prarastas šansas.

 

PASKUTINĖ: O man patiko, kad jie išėjo. Menininko esmė yra laisvė ir nepriklausomybė, bet kokių autoritetų, reikalavimų, spaudimų atmetimas ir nepaisymas. Bet šlykščiausia visoje šioje laidoje man buvo jų išėjimo komentavimas. Laida, užuot priėmusi visai pagrįstą menininkų iššūkį ir mėginusi juos susigrąžinti arba pasikviesti kitus tikrus menininkus, susikvietė Bžesko draugelius, kurie saugūs ir „nepaves“, kaip sakoma, pavadinusi juos „menininkais, kurie turi atsakomybės jausmą“. O komentaras apie pirmąją dalyvių grupę buvo toks: „Kuo toliau, tuo labiau didėjo jų kūrybinis tingumas, akys nežėrėjo ir nedegė, kol tapo aišku, kad jų spinduliuojamas beviltiškumas pradeda kompromituoti ne tik juos, bet ir pačią šiuolaikinio meno sąvoką.“ Va čia jau tikrai „vos neapsivėmiau“, kaip mėgsta sakyti viena dailėtyrininkė.

 

TREČIAS: Pirmajai menininkų grupei išėjus, laidos vedėjas pradėjo leisti sau komentuoti ir netgi vertinti dalyvių veiklos rezultatus.

 

VIENA: Jei būtų likusi pirmoji dalyvių grupė, gal ši laida galėjo šiek tiek praskleisti tą „nesupratimo“ užuolaidą, kuri slepia šiuolaikinį meną nuo masių, atnešti ir paduoti šiek tiek platesnei publikai kritinį diskursą, kurio ji pati niekaip nepasiimtų?

 

PRARADĘS ILIUZIJAS: Kokį dar diskursą? Kam tai publikai jo reikia? Menininkai su masėmis niekada nesusikalbės. Ir nereikia.

 

PRAEIVIS: „Nieko gero nebus, galit klijuoti su kuo norit, nieko gero iš to nebus. Reikia tik išmontuoti ir nedaryti Lietuvai gėdos.“

 

KITA: Manau, kad pagrindinė šiuolaikinio meno problema (arba dilema) yra santykis su visuomene. Nepopsinis variantas tikrai būtų sunkiai suprantamas platesnėms masėms ir nuo seno kartojamos kalbos apie „liaudies auklėjimą“ vargu ar padės. Nors tavo minimo „šiuolaikinio meno populiarinimo“ ir čia nepamačiau. Kita vertus - ar to visuotinio populiarumo būtinai reikia? Man, pavyzdžiui, nėra itin aktualu, kad šiuolaikinis menas atliktų pasilinksminimo funkciją (nors ji egzistuoja). Aš neneigiu menininko teisės dalyvauti realybės šou ir siekti viešumo tokiu būdu, netgi visai nebūtinai „Art-o-tlone“. Bet man televizija netaps jo(-s) kūrybos kokybės garantu. Lietuvoje, beje, turime populiarių gyvenimo būdo žurnalų ir TV laidų dėka išgarsėjusių menininkais vadinamų žmonių.

 

KITAS PRAEIVIS: „Kažkoks suaugusių vyrų pasimyžinėjimas.“

 

NUSIVYLUSIOJI: Bet galėjo parodyti tuos nematomus (ir viešojoje erdvėje tarsi neegzistuojančius) meno kritikus (žiuri), iškelti įdomių kultūrinių klausimų (kaip, pavyzdžiui, komandai „Die Kitchen“ pavyko truputi pareanimuoti tendencingai užsipultą Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“). Šiaip parodyti, kad menininkas dirba aktualiais klausimais, o ne tik svaičioja apie gėlytes ar ištiktas mistinio įkvėpimo kalbasi su dievais.

 

VIENA: Bet juk iš pradžių taip ir buvo. Pirmas tris laidas buvo visai įdomu žiūrėti.

 

NUSIVYLUSIOJI: O kas po trečios? Mokesčių mokėtojus turbūt išbėrė neurotinėm dėmėm pamačius tų pretenzingų parazitų irštvą. Kita vertus, Lietuvoje šiuolaikinis menas nėra toks jau geras (be retų atvejų) ir suprantamas net tiems, kurie turėtų suprasti, todėl užduotis buvo ne iš lengvųjų.

 

VIENA: Vadinasi, užuot paneigęs Lietuvoje gana gajus menininko, kaip psicho, trenkto, keistuolio, ir šiuolaikinio meno, kaip niekam iš tikrųjų nereikalingos nesąmonės, stereotipus, „Art-o-tlonas“, ypač antrasis jo etapas, tik dar labiau juos įtvirtino?

 

NUSIVYLUSIOJI: Taigi. Deja. Išvis Lietuvoje nėra vertų dėmesio laidų apie meną. Žinios entuziastingai skaito spaudai paruoštus pranešimus nepriklausomai nuo to, kokia nesąmonė ten parašyta. Kultūros apžvalgos su tarybine ugnele pumpuoja tokį pat buką nacionalinio pasididžiavimo patosą. Atrodo, kad tas menas - tai tokia pramogėlė, hobiukas, arogantiškesnių asmenybių saviraiškos sklaida ir retai pasitaikančių genijų nežinia iš kur skrydis į žemę. Kokiu būdu apskritai žmogus gali žinoti apie meną, turėti nuomonę, vartoti jį? Aš pati tokio meno nekenčiu. O realiai juk dailės kūriniai, kaip ir įdomios knygos, yra apie daug ką, kas svarbu asmeniškai.

 

KITA: Gal atsimenat kažkada taip pat masiniam žiūrovui rodytą Nomedos ir Gedimino Urbonų inicijuotą laidą „tvvv plotas“? Manau, kad ta laida, beje, visiškai kito formato, atliepė šiuolaikinio meno populiarinimo uždavinius. Tai buvo daroma ne spalvingais efektais (nors pastarųjų netrūko). Šiuolaikinis menas ten tiesiog nebuvo traktuojamas vien kaip „patogus“ pasilinksminimui skirtas produktas.

 

PASKUTINĖ: Prisimenu, bet sunkiai. Seniai tai buvo.

 

NUSIVYLUSIOJI: Žodžiu, šita laida išėjo popsas. Blogas popsas, skirtas tam, kad meno dar labiau nekęstų.

 

 

*  *  *