Ex tenebris vita

Jūratė Vičienė
Beveik kiekvieną mėnesį Sakralinės muzikos festivalis (programos „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009“ renginių dalis, vykdoma VšĮ „Banchetto musicale“) klausytojams pasiūlo po įdomų, kartais ir netikėtos krypties projektą.

Rugsėjo 9 d. vakarą į Šv. Kotrynos bažnyčią susirinkusi publika galėjo pasimėgauti subtilia religinės muzikos programa „Ex tenebris vita“ - „Šventumo išaukštinimas, žvilgsnis į žmogaus sielą kančios, mirties ir Prisikėlimo metu“. Ją atvežė italų ansamblis „Accordone“ ir jo solistas - ypatingo balso tembro tenoras, išraiškingasis Marco Beasley. Koncerte skambėjo XVI-XVII amžių italų kompozitorių religiniai kūriniai, gvildenantys Velykų meto temas - Alessandro Grandi, Giovanni Felice's Sances'o, Giovanni Paolo Cimos, Alessandro Scarlatti, Giovanni Battistos Bovicelli, Claudio Monteverdi, Giovanni Battistos Riccio motetai, giesmės, bažnytiniai instrumentiniai opusai. Autentiškų liturginių pojūčių pridėjo ir tai, kad daugelį kūrinių M. Beasley atliko tekstą sekdamas iš Naujojo Testamento, o porą netgi dainavo iš sakyklos... Tad ir nuščiuvę klausytojai plojimais dėkojo atlikėjams tik koncertui pasibaigus.

 

Ansamblį „Accordone“ 1984 m., susidomėję senosios muzikos interpretavimo problemomis ir italų vokaline muzika, įkūrė M. Beasley ir klavesinu bei vargonais grojantis Guido Morini. Iki šiol šis duetas - kolektyvo pagrindas, teoriškai parengiantis kiekvieną programą. Prie jų naujam projektui vis parenkami kiti būtini atlikėjai. Abu „senbuviai“ lankėsi Vilniuje jau antrą kartą, 2006-ųjų festivalyje „Banchetto musicale“ jie rodė programą „Canti ed Incanti“ - tradicinės italų dainos ir tarantelos. Šįkart prie ansamblio įkūrėjų prisijungė du jaunesni kolegos: baroko violončele griežiantis Marco Frezzato ir daugiastyge teorba grojanti Argentinoje gimusi Evangelina Mascardi. Tikra šios programos puošmena – pasaulyje korneto (arba cinko) atgaivinimo pionieriumi laikomas šio instrumento virtuozas Bruce'as Dickey - amerikietis, jau seniai persikėlęs į Europą ir daugiau kaip 20 metų gyvenantis Italijoje.

 

Po koncerto pakalbinti M. Beasley ir G. Morini prisiminė, kaip atsargiai ir lėtai kolektyvo brandinimo metais jie ieškojo savo kalbos, mat iškart siekė, kad jų atliekami kūriniai skambėtų nemuziejiškai, o aktualiai šiandienos žmonėms. Pradžioje jie muzikavo savo malonumui, tad pirmasis viešas koncertas Milane įvyko tik 1989 metais. O ansamblio vardas - šmaikštus atsitiktinumas. Pirmą kartą į rengiamos premjeros repeticiją susirinkus ir kartu užgrojus visiems 9 jos nariams - continuo instrumentalistams, - kažkas pajuokavo: „Tai ne akordas, o tikras akordonė!“ (tokia itališka galūnė reiškia galingumą). Taip ir prilipo tas „Accordone“...

 

Ansamblio vedliai džiaugiasi, kad rengiant naujas programas vis dar yra ką nauja atrasti praeities muzikoje. „Tai įdomu, bet mums dar patinka ir kitas aspektas - surasti, kaip naujai pateikti gerai žinomus kūrinius, pavyzdžiui, Monteverdi“, - sako M. Beasley. Jį papildo G. Morini: „Kartais mes rodome ir šiuolaikines programas, kurioms aš kuriu muziką, o Marco - tekstus. Jos būna gana glaudžiai susijusios su senaisiais stiliais, nes toks yra mūsų išsilavinimas. Mes nelaužome vyravusių taisyklių, o ieškome jose naujo įkvėpimo, būdų šiuolaikinėms idėjoms išreikšti. Grojame tarsi rūmų kapela - ir ankstesnius opusus, ir ką tik kapelmeisterio parašytą muziką. Kartais kviečiamės šokėjus ar aktorius, bet pirmiausia naudojame, ką turime, - Marco yra puikiausias mūsų aktorius! Šiuo metu rengiame projektą „Nativitate“, jį rodysime gruodžio mėnesį, Šv. Kalėdų proga. Atliksime italų baroko kompozitorių kūrinius ir keletą labai gražių G.F. Händelio opusų.“ Čia vėl įsiterpia nenustygstantis M. Beasley: „Naujausia įvykusi premjera - tai gegužės mėn. Zalcburgo festivalyje parodyta „Attentatione del'Male“ („Pasipriešinimas blogiui“). Tai Guido kūrinys pagal mano tekstą, kurį parašiau remdamasis vieno XVIII amžiaus pradžios Neapolio filosofu.“

 

Pirmasis reikšmingą pėdsaką ansamblio „Accordone“ kelyje paliko projektas „Lo Tasso Napolitano“ (1991). Nuo tada jų koncertai tapo teatrališkais reginiais, atspindinčiais kolektyvo savastį. 1995 m. parengta programa „Vos clamans in solitudine“ sugretino tekstus ir muziką iš įvairių vietovių ir laikotarpių. Po dvejų metų buvo išleista kompaktinė plokštelė „Il Salotto Napoletano“ su tradicinėmis XIX a. neapolietiškomis dainomis, vėliau parengta kamerinė opera „Il sogno d'Orfeo“ (1999) ir programa „Via Toledo“, skirta Pietų Italijos žodinės tradicijos muzikai. Pradėjus kurti naują repertuarą patiems, 2001 m. gimė G. Morini opera „Una Odissea“ (tekstai - M. Beasley), o 2004 m. - religinis G. Morini kūrinys „Vivifice Spiritus Vitae Vis“ pagal lotyniškus tekstus iš Senojo Testamento. Tais pačiais metais pagal italų vėlyvojo renesanso muzikos tradicijas parengta ir programa „Frottole“. 2003 m. išleistas pirmas studijinis „Accordone“ įrašas - albumas „La Bella Noeva“, 2005 m. ir 2006 m. albumus „Frottole“ ir „Recitar Cantando“ įrašė belgų kompanija „Cypres“.

 

Ankstyvasis barokas - epocha, kuria ypač domisi ansamblis „Accordone“. Mat tuomet brendo nauja muzikos kalba, plitusi kartu su kontrreformacija. To meto visuomenė kaip didžiausią vertybę aukštino šventumą, ir tai muzikoje išreiškiama jau ne tik renesanso polifonija, bet ir emocionaliu monodiniu stiliumi. Siekis išsaugoti XVII a. atlikimo kanonus ansamblį skatina kurti tokius teatralizuotus koncertus, kurie išryškintų draminius aspektus ir paverstų dainininką tikru personažu. Tai Vilniaus žiūrovai ryškiai pamatė koncerto pabaigoje, kai bisui M. Beasley padainavo seną Ligurijos meilės dainą. Jos tekstas - jautrus meilės prisipažinimas, kurį solistas užbaigė lėtu abiejų delnų judesiu - vienas link kito, tarsi maldai. Bet prieš tai erotiškai susiliečia pirštų galiukai, o vėliau pirštai aistringai susikabina, susipina...

 

Deja, jau ne pirmą kartą tenka apgailestauti, kad dėl VEKS'o reklaminio darbo stiliaus Šv. Kotrynos bažnyčios erdvė liko gerokai neužpildyta. Didžiulio malonumo neteko tie, kurie neišgirdo tikrų meistrų programos: jautriai giedotų vienbalsių motetų, kuriuos palydėdavo įvairūs dažnai improvizuojantys instrumentalistai - kartais tik po vieną, kartais visi keturi; įdomiai, nes gal mums neįprastai, tarsi buitiškai nuskambėjusių poros grigališkųjų choralų; švelnių lyg besileidžiančios saulės spinduliai lėtųjų korneto garsų, nuostabiai derančių prie ypatingojo M. Beasley balso, ir virtuozinių šio XIX amžiuje jau nebeskambėjusio instrumento pasažų; iki šiurpuliukų persmelkiančio G.F. Sances'o „Stabat Mater Dolorosa“, kur rečitatyvus vis keisdavo žemyn einantys pustonių tetrachordai, nunešdavę klausytojus ant Golgotos kalno ir atskleisdavę tylų skausmą motinos, matančios ant kryžiaus mirštantį sūnų... Programą vainikavo tikėjimo galią šlovinantys kūriniai, atveriantys kelią vilčiai ir suteikiantys gyvenimui naujos prasmės. Tai paties M. Beasley grigališkoji parafrazė „Alleluia: omnis spiritus“ bei iškilmingas venecijiečio G.B. Riccio „Jubilent omnes“ .

 

P.S. Geras dalykas tas internetas! Tad tenai ieškokime informacijos apie būsimus Sakralinės muzikos festivalio ir ciklo „Baroko dialogai“ koncertus. Beje, pastarasis visus metus besitęsiantis ciklas šiemet pakeičia rudenį tradiciškai vykstantį festivalį „Banchetto musicale“, o šis jubiliejinius, jau 20-ojo festivalio, koncertus nukelia į 2010 metus.

 

*  *  *

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.