Stebuklingame miške

Živilė Pipinytė
Šiųmetinis Gdynės konkursas gali pasigirti debiutais: kažkas suskaičiavo, kad debiutinius filmus sukūrė vienuolika režisierių. Tačiau reikia turėti galvoje, kad tai vis dėlto dažniausiai nėra pirmieji šių režisierių filmai. Ne vieno jų kūrybinėje biografijoje - animaciniai, dokumentiniai filmai, darbas teatre, muzikiniai videoklipai. Būtent toks yra ir ypatingą vietą animacijoje užimantis Piotras Dumała, kurio nespalvotą filmą „Miškas“ („Las“) pavadinčiau net ne kino, bet apskritai išgyvenimu. (Juk būna filmų-išgyvenimų, kurie nesibaigia juos pažiūrėjus, o toliau tarsi auga žiūrovo viduje.)


Filmas parodytas pirmąją festivalio dieną, dar prieš oficialųjį atidarymą, todėl žiūrėjau jį apytuštėje Gdynės muzikinio teatro salėje, kuri filmą rodant dar labiau tuštėjo. Režisierius ir pats keistai jautėsi debiutanto vaidmenyje - juk jis kuria filmus jau per trisdešimt metų. Tačiau tai pirmas vaidybinis jo filmas, čia vaidina nebe piešti personažai, o aktoriai.

 

„Miškas“ nuo pirmųjų, dar animacinių akimirkų - karste gulinčio žmogaus monologo - panardina į keistą, beveik pasakišką atmosferą, o iš tamsos iškylantys ir su ja vėl susiliejantys animaciniai įžangos vaizdai primena 3-iojo dešimtmečio prancūzų impresionistus. Po titrų prasideda istorija, Dumałos pasakojama tarsi eilėraštis. „Miške“ nuolat suduriami du lygmenys: realusis, kuriame rodoma, kaip sūnus prausia, maitina bejėgį, prie lovos prikaustytą tėvą, ir sapnai, reginiai, aplankantys, regis, juos abu. Tose vizijose apsivilkęs juodą milinę tėvas ryžtingai eina per mišką, o jam iš paskos seka sūnus, rūpestingai bandantis apsaugoti seną vyriškį nuo nusvirusių šakų ir kitokių pavojų. Kelionė per mišką dvelkia nesuvokiama grėsme. Būtent tokią galima jausti sapne, kai žinai, kad atsitiks kažkas neišvengiamai bloga, ir kartu supranti, kad nieko negali pakeisti. Miško scenose nėra žodžių, bet tėvas nuolat nurodinėja sūnui, ką daryti, jis atrodo žiaurus ir nepakenčiantis jokių prieštaravimų. Kasdienybės scenose - bejėgis senis kalba apie nematomus arba kinų kalbos žodžius, kuriuos esą perskaitė parašytus ant krosnies. Tose gana statiškose ir ištęstose scenose daug neišsakyto švelnumo ir meilės. Ji juntama kiekviename sūnaus judesyje. Sūnus ilgai mazgoja tėvą, triskart šildo košę, kuri, regis, vis dar nepakankamai skani, kad tėvas ją valgytų. Sūnus sėdi prisiglaudęs prie sienos, o lietus ir iš senos virtuvės krosnies sklindanti šviesa piešia ant sienos virpančius tamsos ir šešėlių paveikslus. Riba tarp mirties ir gyvenimo nusitrina.

 

Ši scenerija gerai pažįstama - tokia pat gyva ugnis virpėjo animaciniuose Dumałos filmuose, tokie pat gyvi jų personažų minčių ir jausmų šešėliai dėliojo nematomus žodžius ant sienų. Tokie pat seni ir asketiški buvo juose namai. Bet „Miškas“ vis dėlto kitoks, ir ne todėl, kad tai - vaidybinis filmas. Nes tai greičiau paties Dumałos vidinis monologas, giliai viduje išgyvenama tėvo netektis. Filmo vizijos - tai ir bandymas su ja susitaikyti, ir bandymas išstumti staiga iš pasąmonės gelmių iškilusias vaikystės traumas ir nuoskaudas. Neatsitiktinai filmo kulminacija yra didžiulis laužas miško tankmėje. Virš to laužo ant pakylos guli negyvas sūnus. Dar akimirka, ir liepsna pasieks sūnaus kūną, o tėvai ilgai stebės, kaip sūnus dega toje milžiniškoje ir negailestingoje laužo liepsnoje.

 

Atrodytų, Dumała pasakoja labai asmenišką istoriją, bet ji yra universali. Nors Dumałos kino kalba, deja, ne kiekvienam bus įkandama. Kad ją suprastum, greičiausiai reikia ne tik kino, bet pirmiausia tam tikros emocinės ir estetinės patirties. Operatoriaus Adamo Sikoros darbas atrodo neįtikėtinas: kiekvienas kadras - tarsi savotiškas paveikslas, išsaugojęs visus įmanomus pilkos, juodos ir baltos spalvų atspalvius. Tas vaizdų universalumas, matyt, atsiranda iš pačių seniausių archetipų, kurie gimė žmonių protėviams sėdint prie laužo ir žiūrint į tamsą. Todėl „Miško“ traktuočių gali būti daug. Ypač paskutinio filmo epizodo, kuriame tėvas valtimiplaukia per mišką vingiuojančia upe. Tai amžinybės, mirties, o gal sapnų upė, kuri visai nebaugina, nes jos vandenys tokie šviesūs, kad pasineri į hipnotizuojančius Dumałos ir Sikoros vaizdus tarsi į minkštą guolį.

 

Teko girdėti, kad „Miškas“ įtrauktas į konkursą paskutinę minutę, nes atrankos komisijoje buvo žmonių, kuriems filmas nepatiko. Abejoju, ar „Miškas“ sulauks prizų, nes yra pernelyg išskirtinis. Nugalėtojai paaiškės šeštadienį, rugsėjo 19-ąją. Kol kas žinomi tik du šiųmetės Gdynės laureatai: „Platininiais liūtais“ už kūrybos nuopelnus bus apdovanoti du režisieriai - Silezijos dainius Kazimierzas Kutzas ir istorinių drobių kūrėjas Jerzy Hofmanas. Apie tai, kas pelnys šiųmetės Gdynės apdovanojimus, - kitą savaitę.

 

Gdynė, rugsėjo 15 d.

 

 

*  *

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.