Naujoji nacionalinė galerija, kurios lietuvių inteligentai ir kultūros žmonės laukė ne vieną dešimtmetį ir kuri bent jau man yra svarbiausias Tūkstantmečio paminėjimo įvykis, buvo pristatyta pasikvietus idiotą ir chamą, kurį laidos vedėja pristatė kaip „mokesčių mokėtoją“. Idiotas klaidžiojo po galeriją ir „betarpiškai“ komentavo į akį kritusius paveikslus. Pavyzdžiui, Čiurlionis jam patiko, kaip supratau, nes „pats norėtų taip nupiešti“. Kitas paveikslas jam pasirodė įdomus, nes esą patiktų jo broliui. Bet sovietinio laikotarpio ekspozicijos dalis idioto nesudomino, nes visa jo šeima esą niekada nebuvo „komsomolcai“. Idiotas aiškiai jautė pasididžiavimą savo infantilišku, maždaug penktos klasės mokinio lygio humoro jausmu. Laidos autorių įkvėptas jis demonstravo neslepiamą susižavėjimą savo neišmanymu, žodžiu, atitiko visus masinės kultūros „lygiavimosi į dugną“ reikalavimus. Galiu suprasti, kai į žemiausią lygį orientuojasi pageidavimo koncertų ir kitokių televizijos turgų rengėjai, bet kultūros laidos juk skirtos būtent kultūrai, kurios negalima redukuoti iki paprasto vartojimo lygio. Dar galiu suprasti, kad laidos autoriai norėjo paprovokuoti žiūrovus ir papildyti precizišką galerijos vadovės Lolitos Jablonskienės komentarą. Tačiau, matyt, jie negirdėjo, kad meno vertinimas kultūros laidoje turi būti profesionalus ir kad Lietuvoje yra daug originaliai mąstančių menotyrininkų ir menotyrininkių.
Televizijos žmonėms, matyt, įkalta, kad laida turi būti „faina“, o tikrasis menas žiūrovų negali dominti, nes normalūs žmonės domisi tik seksu, madomis, pinigais ir maistu. Todėl laidos puslapis, skirtas Lietuvoje kuriamam tarptautinės kinematografininkų grupės filmui, buvo gausiai atskiestas užsieniečių pamąstymų apie makaronus, bulves ir gerą lietuvišką alų. Gerai dar, kad į filmavimo aikštelę nepakvietė kito idioto, kuris būtų tampęs kinematografininkus už skvernų ir aiškinęs, kad filmas jį turi jaudinti.
Kad idiotai televizijos ekranuose jau gerokai pabodo, man šią vasarą įrodė milžiniška per Rusijos televiziją parodyto 8 valandų dokumentinio filmo „Pažodinis vertimas“ sėkmė. Daugybė žmonių, keturis ilgus vasaros vakarus praleidusių kartu su savo gyvenimą filme papasakojusia vertėja Lilianna Lungina, buvo sukrėsti ir laimingi. Internetas, žiniasklaida gerą mėnesį komentavo šį įvykį. Klausytis protingų žmonių, patikėkite, labai įdomu. Kita vertus, ar ne absurdas: pagaliau pasirodo vienintelė kultūrai ir menui skirta LTV laida, o joje - triumfuojantis idiotas?
Šią savaitę man kilo gana keistas klausimas: ar triumfuojančių idiotų antplūdis visose viešose gyvenimo sferose nėra susijęs su vadinamąja antrąja tautos religija (įdomu, kuri dabar yra pirmoji?) - krepšiniu. Galite mane niekinti, bet apsidžiaugiau lietuvių krepšininkų pralaimėjimu. Dirbtinai pūstas melagingo patriotizmo burbulas kada nors turėjo sprogti. Tauta, kuri taip aistringai „serga“ už sportininkus, pati išaria dirvą idiotų invazijai. Nes visiems kartu pasijusti viena patriotiška mase didelio intelekto nereikia. Greičiau atvirkščiai.
Bet tiems, kurie nuoširdžiai liūdi ir gedi, atsigauti šią savaitę padės keli filmai. Pirmiausia tai Rono Howardo juosta „Pakilęs iš pelenų“ (LTV, 19 d. 23 val.), kurioje pasakojama autentiška boksininko (jį meistriškai suvaidino Russellas Crowe) istorija. Filmo herojus nesusitaikė su likimo smūgiais, jis kaip įmanydamas gynė šeimą nuo skurdo ir tapo nacionaliniu JAV didvyriu. Priminsiu, kad šios optimistiškos istorijos fonas - Didžioji depresija.
Bet geriausiai nuo visų asmeninių ir nacionalinių kompleksų vis dėlto gydo menas. Meno terapijos galią puikiai atskleidžia kukliame filme „Aš ir tu, ir visi kiti“ (LTV2, 18 d. 23.30), kuris, beje, Kanuose 2005 metais buvo apdovanotas už geriausią debiutą, amerikiečių videomenininkė Miranda July. Tai - akivaizdžiai autobiografinis filmas, o jo herojė - keistuolė menininkė, kuri keičiasi pati ir keičia kitus.
Stiliaus ir meninės išraiškos priemonių požiūriu visiška jo priešingybė yra 2003 m. sukurtas Mike'o Newello filmas „Monos Lizos šypsena“ (TV3, 19 d. 13.25). Nors paradoksaliai jie abu kalba apie tą patį - apie tai, kaip kūryba padeda moteriai išsivaduoti iš prietarų ir visuomenės spaudimo. „Monos Lizos šypsena“ nukelia į 1953-iuosius, į prestižinį mergaičių koledžą. Meno istorijos dėstyti čia atvyksta jauna nepriklausomo proto moteris Ketrin Vilson. Kalbėdama apie meną, ji įkvepia savo mokinėms mintį, kad svarbiausia yra gyventi savo gyvenimą, o ne pildyti svetimus norus, kad ir pačius geriausius. Filmą nušviečia dėstytoją suvaidinusios Julios Roberts šypsena, bet, nors esu aistringas jos gerbėjas, manau, kad intelektualės vaidmuo jai per sunkus. Tas įsitikinimas sustiprėjo viename interviu perskaičius, kad mėgstamiausias aktorės rašytojas yra Paulo Coelho.
Man patinka žiūrėti siaubo filmus. Tai - gera atsipalaidavimo priemonė. LNK (šiąnakt, 18 d. 00.15) primins vieną jų - jau klasika tapusį 1982 m. Tobe'o Hooperio sukurtą „Poltergeistą“. (Beje, šis filmas - geras priminimas visiems, statantiems namus ant buvusių kapinių.) Kitas šios savaitės filmas stiprių nervų žmonėms - 2003 m. Gleno Morgano sukurtas „Vilardas“ (LNK, 20 d. 22.30). Filmo pagrindas - kultinis Stepheno Gilberto romanas „Žiurkiaus užrašai“ („Ratman's Notebooks“), kuris pasirodė JAV 1968 metais. Pasakojimo herojus yra vienišas, nedrąsus, blogai savo kūne besijaučiantis Vilardas. Jo gyvenimas nykus, darbas taip pat neįkvepia. Tačiau vieną dieną Vilardas suvokia, kad sugeba sužavėti namo rūsyje įsikūrusias žiurkes. Pagaliau vyrukas turi šimtus draugų ir jais pasinaudos keršydamas viršininkui...
Kritikai šiame filme įžvelgė stiprią Alfredo Hitchcocko įtaką, ypač „Psichopato“ ir „Paukščių“. Sau aš to filmo nakčiai nerekomenduočiau žiūrėti, bet skaičiau „Vilardo“ žiurkių dresuotojo darbu sužavėtų atsiliepimų. Beje, filme buvo panaudota 800 šių gyvūnėlių.
Nervus pakutens kitas šio savaitgalio filmas per LNK - 2004 m. D.J. Caruso „Vagiant gyvenimus“ (19 d. 21.30). Gražioji Angelina Jolie jame vaidina FTB agentę Ilaną Skot, kuri tyrinėja žudikų protus. Pakviesta į Monrealį ieškoti serijinio žudiko ji išsiaiškina, kad šis patiria malonumą „vogdamas gyvenimus“ - savo aukų likimus ir tapatybes. Gaila, filmo kūrėjų tikslas buvo tiesiog trileris, nes juk tos svetimų tapatybių vagystės - gana talpi metafora. Joje telpa net mūsų laiką ir protus vagiantys, televizijos ekranuose besismaginantys idiotai.
Jūsų –
Jonas Ūbis
* * *