Teatro mokyklų festivaliui artėjant

7 MD
Į klausimus atsako „Utopia“ teatro direktorė ir projekto „Dekalogas-Dialogas“ koordinatorė Giedrė Kabašinskienė


Kaip ir kam kilo idėja organizuoti tokį projektą?

 

Pradėsiu nuo asmeninių dalykų. Ilgą laiką stebėjau meno mokyklas Lietuvoje, nes mano pačios dukros ten mokėsi. Stebėjau, kuo jos buvo patenkintos, kuo ne. Galiausiai išėjo taip, kad dabar jos studijuoja užsienyje. Paskui taip atsitiko, kad pradėjau dirbti su Gintaru Varnu ir pamačiau, koks jis yra neeilinis dėstytojas. Jo studentai gauna nepaprastai gerą išsilavinimą ne tiek kaip studentai, kiek kaip asmenybės. Pasiūliau G. Varnui teikti paraišką dėl projekto, kuris būtų programos „Europos menų mokykla“ dalimi. Iš pradžių manėme, kad tokio projekto galėtų imtis Lietuvos muzikos ir teatro akademija, bet tuo metu akademijos užsienio reikalų skyrius turėjo kitų sumanymų. Laikas bėgo, supratau, kad jeigu nesiimsim to patys, reikalai nepajudės. Taip teatras „Utopia“ parašė projektą „Dekalogas-Dialogas“.

 

Pirmiausia šis projektas reikalingas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos teatro specialybių studentams. Muzikos skyrius turi daugiau tarptautinių ryšių, todėl studentai turi galimybę išvykti svetur, dalyvauti tarptautiniuose projektuose ar lyginti savo ir kitų mokyklų programas. Būsimieji teatro praktikai tokių ryšių beveik neturi.

 

Tik iš nepaprasto entuziazmo praėjusių metų balandį mums pavyko išvažiuoti į Prancūziją. Studentai sutiko keliauti be finansavimo, su minimaliomis išlaidomis. Įsiprašėme į Nacionalinę aukštąją teatro menų ir technikos mokyklą Lione. Ten vyko seminaras Europos teatro menų mokyklų tinklui. Kaip tik ten norėjome surasti būsimus savo projekto partnerius. G. Varnas ir aš susitikome su įvairių mokyklų vadovais, pristatėme jiems savo projektą. Žinoma, ne visi mumis patikėjo. Kai kurios mokyklos po svarstymų dalyvauti atsisakė. Pirmasis mūsų entuziazmą priėmė Liono mokyklos direktorius Gérard'as Schembri, ir jo mokykla tapo mūsų projekto partnere. Vėliau prisijungė Strasbūro, Milano ir Frankfurto aukštosios menų mokyklos. Aukštosioms mokykloms nėra paprasta dalyvauti tokiame projekte. Pavyzdžiui, Liono mokyklos direktoriui teko važiuoti į Paryžių, įtikinėti Švietimo ministerijos valdininkus, kad reikia keisti nacionalinės mokyklos programą. Tai nebuvo lengva. Kai kurios mokyklos atsisakė, nors labai norėjo, manau, kad dabar šiek tiek gailisi.

 

Pagrindinis projekto tikslas - užmegzti ilgailaikius bendradarbiavimo ryšius tarp Lietuvos ir užsienio menų mokyklų. Taip pat keliame klausimą, ką dabartiniam dvidešimtmečiui europiečiui reiškia bendrosios etinės dekalogo nuostatos - todėl ir šio projekto pavadinimas yra toks - „Dekalogas-Dialogas“. Rugsėjo pabaigoje ketiname atidaryti šiam projektui ir festivaliui skirtą internetinį puslapį.

 

Ar jau matėte užsienio mokyklų spektaklius? Ar galėtumėte pasakyti, kokie jie bus?

 

Liono ir Frankfurto mokyklų studentai pamatė „Utopia“ teatro „Dekalogą“. Į Strasbūrą buvome nuvežę vaizdo medžiagą, paskui diskutavome apie ją. Milane taip pat. Kai kurios mokyklos neseniai pradėjo repetuoti. Matėme Strasbūro mokyklos eskizą. Įsivaizduojame, kad netikėtas turėtų būti Frankfurto mokyklos darbas, nes dėstytojas dirba su šokio dramatika, Lione matėme būsimo lėlių spektaklio eskizą.

 

Tačiau festivalyje ne vien spektaklius rodysite?

 

Festivalio metu vyks kūrybinės laboratorijos ir seminarai. Pavyzdžiui, „Utopia“ trupę visi gyrė už sugebėjimą laisvai improvizuoti ir gerai judėti scenoje, tačiau lygindami save su kitomis mokyklomis pastebėjome, kad atsiliekame raiškios kalbos srityje. Tad laboratorijose Milano mokyklos pedagogai sutiko padirbėti pagal commedia dell'arte principus, prancūzai, kuriems raiški kalba ypač svarbi, - supažindinti su sceninės kalbos specifika, mūsų pedagogai ves judesio užsiėmimus. O per seminarus studentai įgis naujų žinių apie šalių mokymosi sistemas, atskiras studijas.

 

Man, kaip žmogui iš šalies, labai svarbu kuo daugiau klausti. Tokius klausimus ir užduosime, bandydami į juos atsakyti per bendrus susitikimus. Noriu pabrėžti, kad rinkomės labai įvairias mokyklas. Pavyzdžiui, ENSATT (Nacionalinė aukštoji teatro meno mokykla) turi ilgametes tradicijas, įsikūrė Paryžiuje, o dabar veikia Lione. Tai atskiras teatrinis organizmas, kuriame ruošiamos beveik visos teatro specialybės: aktoriai, režisieriai, scenografai, butaforininkai, dramaturgai, administratoriai. Viena laida - visa teatro karta. Jie vienas kitą pažįsta, mato vienas kito profesinę raidą, tiesiog nuolat „yra profesijoje“. Visa mokykla dirba konkretiems spektakliams, kuriuose dalyvauja aktoriai, kostiumininkai ir dailininkai, scenografai ir butaforininkai, garso ir šviesų studentai. Ši mokykla rengia specialistus. Antroji, Strasbūro mokykla yra arčiau profesionalaus teatro, Nacionalinis Strasbūro teatras ir nacionalinė teatro mokykla įsikūrę viename pastate.

 

Prancūzijoje yra trys nacionalinės teatro meno mokyklos - Paryžiuje, Strasbūre ir Lione, ir kiekviena turi savo modelį bei mokymosi metodus. Kitoks Milano mokyklos modelis, ji yra akademiška ir turi ilgametes tradicijas, tačiau iš esmės privati, gyvuoja iš rėmėjų ir fondų. Ir dar vienas, ketvirtas, modelis - tai Frankfurto muzikos ir teatro mokykla. Nepaisant visko, ir šios, ir mūsų LMTA turi sąlyčio taškų, panašių problemų. Tad kilo mintis į festivalio programą įtraukti Europos teatro menų mokyklos tinklo pasiūlytą seminarą „Scaneris“, kurio tema „Teatro menas: teatro meno mokyklų atsakomybė ir pareiga“.

 

Per susitikimus su mokyklų vadovais daug diskutavome apie tai, koks dabar yra teatras, kur link jiseina, kaip jį veikia televizija, meno komerciškumas, požiūris į tai, kad teatras pats turi užsidirbti kūrybai ir būti tam tikra industrija. Seminaro metu bandysime išsiaiškinti ir panašumus, ir skirtumus, tačiau jau žvelgdami per mokyklos prizmę: kokia yra teatro mokyklos vieta formuojant šiuolaikinį teatrą, lyginsime mokymosi, studijų programas. Be to, Liono mokyklos jaunieji dramaturgai labai norėjo susitikti su mūsų jauniausiais dramaturgais, kurių kaip tik dabar ir ieškome. Susitikimas su jaunaisiais Prancūzijos dramaturgais, kuriuos profesionaliai ruošia jų vadovas dramaturgas Enzo Cormannas, turėtų vykti ir kaip seminaras, ir kaip diskusija apie matytų spektaklių dekalogo tema dramaturgiją.

 

Tiek daug esame sumanę nuveikti per festivalį! Kalbant verslo kalba, jis nebus labai garsus ar įspūdingas, o labiau investicinis projektas. Svarbiausia, kad mūsų mokykla taptų matoma, galėtų bendrauti su kitomis mokyklomis, užmegztų tarpusavio ryšius. O tai tikrai duos naudos visoms pusėms.

 

Kokia nauda žiūrovui iš šių susitikimų?

 

Labai norėčiau, kad žiūrovai dalyvautų atvirose paskaitose ir seminaruose, kad šiuo renginiu susidomėtų visų mūsų teatro mokyklų atstovai, studentai ir dėstytojai. Jei jie nebus pasyvūs, įsitrauks ir diskutuos rūpimais klausimais, nauda bus abipusė.

 

Ar jau žinoma festivalio programa?

 

Festivalis, kuriame skirtingų mokyklų atstovai vaidins savo spektaklius dekalogo tema, prasidės spalio 26 dieną. Kai kuriomis dienomis bus rodoma po du spektaklius. Planuojame, kad kiekvienos mokyklos spektaklius pamatys apie 400 žiūrovų. Spektakliai bus rodomi „Menų spaustuvėje“, o štai Milano mokyklos aktoriai vaidins Jaunimo teatre - jiems reikėjo scenos. Tikimės, kad spektakliuose apsilankys ir profesionalai, ir jauni teatro žmonės, ir dar tik ketinantys teatrą studijuoti. „Utopia“ teatro „Dekalogą“ turbūt jau yra matę nemažai žiūrovų, tad vaidinsime tik vieną kartą „Menų spaustuvėje“.

 

„Utopia“ teatras tapo LMTA reklama - visi mano, kad spektaklis gimė kaip mokyklos „produktas“, nors tai yra netiesa. Užsienio mokyklų diplominiai spektakliai kainuoja apie 30-40 tūkst. eurų, sukuriami 5 vaidinimai, tad mūsų mokyklos studentai apie tai gali tik pasvajoti...

 

Minėjot, kad projektas galbūt bus tęsiamas. Su kokiais sunkumais susidūrėt?

 

Labai norėčiau, kad tęstųsi. Tik tokiems projektams reikia entuziazmo, patikimumo ir laiko. Su kiekvienu ministro pasikeitimu diskutuojama teatro sistemos pokyčių ir reformos klausimais, bet viskas baigiasi be rezultatų. Esame utopijos, kad kas nors keisis, įkaitai. Vienu metu, kai partneriai jau buvo pradėję statyti spektaklius, valdžia ėmė abejoti, ar duoti mūsų projektui finansavimą. Buvo įtampos metas. O šiaip ypatingų kliūčių nepatyrėme... Mūsų gal kiek per mažai, administracijos trūksta. Bet turim savanorių, kurie padės per festivalį. Žinoma, klaidų nebus išvengta, bet tai yra jaunų žmonių festivalis ir jei jis jiems bus naudingas, vadinasi, dirbta ne veltui.

 

Kokie tolesni teatro „Utopia“ planai?

 

Dabar teatras ruošiasi G. Varno „Nusiaubtos šalies“ spektakliui, kuris bus rodomas „Naujosios dramos akcijoje“. Susitikdami su šiame spektaklyje vaidinančiais profesionalais, dirbdami kartu, „Utopia“ teatro aktoriai pasisemia daug vertingos patirties. Labiausiai šiais metais mums nepasisekė todėl, kad teikdami paraiškas taip ir negavome galimybės važinėti po Lietuvą su spektakliais „Žvaigždžių kruša“ ir „Dekalogas“. Tai būtų buvusi pati geriausia mokykla ir teatrui, ir aktoriams. Na o po „Nusiaubtos šalies“ vėl laukia intensyvus darbas - G. Varno spektakliai „Publika“ ir „Jei praeitų penkeri metai“ pagal García Lorcos pjeses.

 

Dėkoju už pokalbį.

 

Kalbėjosi Monika Meilutytė

 

*  *  *

 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.