Be abejo, šis „naujas puslapis“ - tai ir biuro, ir Teatro arenos, ir repeticijų salės atsiradimas, paties OKT „buvimo“ pasikeitimas, bet didžiausi pokyčiai numatomi kūrybine prasme ir, pasak režisieriaus, jie jau prasidėjo statant „Hamletą“. „Viena vertus, jis susumuoja visą OKT dešimtmečio patirtį, antra vertus, atveria jau ir naują darbo principą. Kai kūrėme „Hamletą“, mes sau kėlėme jau kitus tikslus, mums buvo nesvarbu rezultatas, svarbiau pats procesas“, - kalbėjo O. Koršunovas, teigdamas, kad toks kūrybos būdas bus tęsiamas.
O. Koršunovas žada ir toliau repetuoti „Hamletą“, nes jis, anot režisieriaus, niekada nebus užbaigtas. Susidaro įspūdis, kad OKT dažnai verčia naujus puslapius (beveik po kiekvieno naujo pastatymo), bet tai nėra blogai, turint omenyje, kad praėjus dešimčiai metų teatro įkūrėjai dar randa noro atrasti kažką naujo ir nestovi vietoje. Artimiausiuose teatro planuose - laboratorinis darbas su Maksimo Gorkio kūriniu „Dugne“, O. Koršunovo pristatytu šią vasarą Norvegijoje, Oslo nacionaliniame teatre. Norvegijoje spektaklį reikėjo pastatyti labai greitai, nebuvo laiko eksperimentams, tad dabar režisierius ketina išbandyti jį kitoje aplinkoje, su lietuvių aktoriais ir dirbdamas pagal kitus principus.
Sezoną pradėjęs rugsėjo 2 d. spektakliu „Dėdė Vania“, OKT kolektyvas džiaugiasi Teatro arenos - naujos kultūrinės erdvės - atsiradimu. Jos dėka ateinantį sezoną bus vaidinami ir naujausi, ir ketinti iš repertuaro išbraukti spektakliai: „Shopping and Fucking“, „Vasarvidžio nakties sapnas“, „Ugnies veidas“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, „Vaidinant auką“, „Uždaras vakaras“ bei „Hamletas“ ir „Dėdė Vania“. Pasak O. Koršunovo, išlaikyti repertuarą paskatino OKT 10-mečiui skirtas festivalis ir jo metu vykę pokalbiai su žiūrovais; festivalis parodė, kad spektakliai neprarado žiūrovų, yra jiems reikalingi.
Dar viena nauja OKT veikla - tai pagalba jauniems režisieriams. „Norėtume daugiau dėmesio skirti naujai ateinantiems žmonėms. Nesvarbu, ar tie pirmi spektakliai bus labai sėkmingi, ar nelabai, svarbu, kad mes galėtumėme suteikti jiems kūrybinę erdvę. Jei galvojame apie naują dešimtmetį, naują gyvenimo etapą, be naujų žmonių, aišku, negalėsime jo pradėti“, - kalbėjo O. Koršunovas. Šį sezoną planuojamos dvi jaunų režisierių, visai neseniai baigusių bakalauro studijas, premjeros: Olgos Generalovos „Publika“, kurta pagal austrų dramaturgo Peterio Handke's pjesę „Publikos išplūdimas“, ir Artūro Areimos „Prakeiktieji“ pagal jo paties parengtą Aischilo ir Eugene'o O'Neillo tekstų inscenizaciją
O. Generalovos spektaklį žiūrovai turėtų pamatyti rugsėjo 21 dieną. Anot režisierės, pjesės autorius diktuoja tam tikrą nesusipratimą teigdamas, jog tai ne spektaklis - čia nėra nei teatro, nei aktorių; spektaklis bus rodomas repeticijų salėje, kurią teatras tikisi paversti nauja kamerine erdve intymesniam pokalbiui su žiūrovais.
OKT/Vilniaus miesto teatrui ir toliau yra svarbu lankytis tarptautiniuose festivaliuose, „būti europinio teatro kontekste“. Gastrolių planus pristačiusi užsienio gastrolių vadybininkė Audra Žukaitytė pasidžiaugė, kad nors Lietuvoje valstybės politika kultūros atžvilgiu darosi gąsdinanti, situacija užsienyje nesikeičia ir OKT spektakliai yra laukiami daugelyje šalių. Išvykos prasidės rugsėjo pabaigoje spektakliu „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, kuris bus suvaidintas Tbilisio teatro festivalyje Gruzijoje (lapkritį spektaklis bus rodomas Lenkijoje, Katovicuose, festivalyje „Ars Cameralis“), o baigsis gruodžio 25 d. beveik mėnesį truksiančiomis, jau tradicija tapusiomis gastrolėmis Prancūzijoje, kur prancūzų publikai pirmą kartą bus vaidinamas „Hamletas“. Prieš šią išvyką „Hamletas“ bus parodytas festivaliuose „Dialog“ Vroclave, „Baltijskij dom“ Sankt Peterburge, „Barka Theatre Festival“ Budapešte, „Euro-scene“ Leipcige, naujojo Europos teatro festivalyje „NET“ Maskvoje.
Bene liūdniausios nuotaikos OKT apninka kalbant apie finansinę padėtį. Anot teatro direktoriaus Martyno Budraičio, be daugybės kitų rūpesčių, skaudžiausia yra tai, kad Kultūros ministerija nebenumato skirti pinigų salių nuomai kompensuoti, o tai reiškia, jog Teatro areną, dėl kurios taip džiaugiamasi, išlaikyti taps labai sudėtinga. Be abejo, panašių problemų yra ir daugiau, tačiau norisi manyti, kad visą šį dešimtmetį be pastogės ir scenos gyvenęs ir nepalūžęs teatras toks išliks ir ateityje. Juk ir pats O. Koršunovas pripažįsta: „Galima būti ir blogesnėmis sąlygomis ir galima būti gerai“.
* * *