Paulina Pukytė: Man Nacionalinė dailės galerija labai patinka. Toks šiuolaikinis, tarptautinio lygio pastatas. Ir būti ten malonu. Kam mums reikia dar ir Gugenheimo šalia? Turime savo, galime rodyti parodas iš užsienių. Tiesa, prisiminiau - mums reikia ne parodų, o turistų.
Mindaugas Skudutis („Kultūros barai“, 2009, Nr. 7/8): „Didžiulės tuščios beveidės erdvės, nors ir gražiai nudažytos, vis tiek priminė kadaise čia buvusį LSSR revoliucijos muziejų.“
P. P.: O man visai nepriminė. Tik gaila, kad kiekvieną kartą reikia mokėti už bilietą. Nuolatinė ekspozicija tikrai galėtų būti nemokama. Eičiau ten ne kartą.
Mindaugas Skudutis („Kultūros barai“, 2009, Nr. 7/8): „Keistai ir nejaukiai šitoje beveidėje aplinkoje jaučiasi mūsų senasis menas, dailės klasikams net nesisapnavo, kad jų kūriniai kada nors atsidurs tokioje vietoje.“
P. P.: Kokioje „tokioje“? Ir koks jau čia „senasis“ menas? Juk tik XX amžiaus. Kodėl modernaus meno muziejaus aplinka privalo turėti kažkokį „veidą“?
Erika Grigoravičienė: Neprivalo, bet, deja, tam tikrą jau turi.
P. P.: Turi?
E. G.: Kai sužinojau, kad NDG rodys Peterio Watkinso filmą „Munchas“, be galo nudžiugau. Prisiminiau 2007-ųjų pavasarį, kai vienoje civilizuotos Europos sostinėje vyko Watkinso filmų retrospektyva. Tuomet pažiūrėjau tik „Komuna“ („La Commune“), į kitus filmus nenuėjau, lyg ir turėjau svarbesnių reikalų. Dabar gailiuosi - būčiau išvengusi šio košmaro.
P. P.: Papasakok, kaip tau buvo.
E. G.: Atbėgau per karštį (nieku gyvu nenorėjau praleisti įžanginio Deimanto Narkevičiaus pasisakymo), klausiu kasininkės, kur yra jų kavinė, nes ketinau įsigyti vandens, o ji man sako, kad kavinė - štai ten, bet „jūs nespėsite“. „Atsiprašau, ko aš nespėsiu?“ - klausiu. „Nespėsite, nes iki renginio liko keturios minutės, o jam prasidėjus daugiau žmonių nebeįleidžiame.“ „Ar jūs ir neišleisite žmonių iš salės visas tris valandas?“ - klausiu jau gerokai pasibaisėjusi. „Cha, mes juk tik juokaujame...“ Savo, atsiprašant, humorą galėjo pasilaikyti sau.
P. P.: Na, gal stengėsi praskaidrinti nuotaiką...
E. G.: Ant NDG „Auditorijos“ durų kabėjo pranešimas, kad prasidėjus renginiui žiūrovai neįleidžiami. Pasirašytas „Administracija“. Gerai, kad neturėjau rankinėje rašiklio - būčiau greta pripaišiusi mažą svastiką ir pjautuvą su kūju.
P. P.: Kažin, kodėl jie taip?
E. G.: Taip jie, matyt, bando ištaisyti esminę salės architektūros klaidą: atidarius duris, kurios yra tiesiai priešais ekraną, į jį „kala“ pro stiklinę sieną sklindanti šviesa. Bet tai ne viskas. Pradėjus rodyti filmą, kažkokia mergina staiga pašoko nuo kėdės ir užrakino tas duris!
P. P.: O jeigu gaisras?
E. G.: Po poros minučių teko atrakinti, nes kažkam iš karto prireikė išeiti - nesistebiu.
P. P.: Yra juk žmonių, sergančių klaustrofobija, pūslės uždegimu ir panašiai... Man pačiai būna.
E. G.: Visame NDG pastate galingai veikia oro gaivinimo sistema - jau vestibiulyje žvarboka, o „Auditorijoje“ pūtė tiesiog ledinis vėjas, ir vis šaltesnis, ypač pirmosiose eilėse.
P. P.: Taip, man irgi buvo baisiai šalta. Iškart pasijutau kaip Amerikoje, kur vasarą einant į vidų būtinai reikia apsivilkti megztinį. Ištiestarptautinė patirtis... Beveik teleportacija.
E. G.: Lauke juk buvo karšta, žmonės atėjo apsirengę vasariškai. Neilgai trukus dauguma ėmė kosėti, žiūrėdami, kaip Muncho sesuo ekrane kosėja kraujais.
P. P.: Visi jie ten ekrane nuolat kosėjo. Prisipažinsiu, matant tiek pasiligojusių ir jaučiant tą baisų šaltį man irgi kilo nerimas dėl nepageidautinos galimybės susirgti.
E. G.: Jei būtų rodę nesutrumpintą filmo versiją, po jos ir mes jau būtume kosėję kraujais! Vilniuje žmonės ir taip aštuonis mėnesius per metus priversti šalti menkai šildomose patalpose. Reikėjo iškviesti kokią sveikatos apsaugos tarnybą, ar ką. Buvau net galvą apsivyniojusi šaliu, bet tada ėmė stirti šonai.
P. P.: Maždaug po dviejų valandų nebeištvėriau to šalčio, išėjau į lauką pasišildyti. Kaip buvo gražu! Prisėdau ant laiptų po „Kregždėmis“ (pirmą kartą gyvenime), saulė vakarop, oranžinė, bet dar šilta. Upė. Aplink - didelė ir tuščia, šiek tiek apšiurusi, šiek tiek padūmavusi nuo dulkių, šiek tiek senoviška, tokia labai vilnietiška ir todėl širdžiai miela erdvė. Niekur kitur tokios nėra.
E. G.: Aš net tris kartus ėjau į lauką pasišildyti. Filmas irgi buvo nuostabaus grožio, bet menkai jį teprisimenu, nes visą laiką teko galvoti, kaip nepadvėsus - tarsi urviniam žmogui. Gal tai kieno nors sabotažas - neva kad nepasijaustume pernelyg gerai, kaip tikroje Europoje?
P. P.: Arba Amerikoje...
E. G.: Gal NDG teiktųsi parodyti tą filmą dar kartą - normaliomis, tinkamomis žmogui gyventi sąlygomis? Po seanso visi skundėsi ir keikėsi, bet traktavo tai veikiau kaip gamtos reiškinį, su kuriuo neišvengiamai tenka susitaikyti. Kažką girdėjau, kad tas šaltis reikalingas dėl meno kūrinių - mat saugyklose, kur jie laikyti dešimtmečius, buvę labai šalta, todėl dabar staiga atšilę subyrėtų.
P. P.: A, štai kas! Tuomet suprantama...
E. G.: Bet nesuprantu, kodėl reikia šaldyti ir kino salę? Gal toji oro gaivinimo sistema atgijo ir tapo nekontroliuojama? Visais atvejais tai puiki gyva iliustracija teorijoms apie žmogaus ir mašinos simbiozę, masių elgsenos valdymą, kūnų disciplinavimą ir pan.
P. P.: Tai jau taip...
E. G.: Gal įsigijo kokį pigesnį prietaisą su ribotomis nustatymo galimybėmis? Įdomu, kiek ta mašina „traukia“? Gal žinai, kiek yra 0 laipsnių Farenheito?
P. P.: Palauk, telefone turiu matų konverterį.
* * *