Politinės iškamšos

Monika Krikštopaitytė
Jau kuris laikas ieškojau progos parašyti apie šią menininkę. Visų pirma todėl, kad jos darbai mane visada pagauna ir murkdo į už sąmonės esančių pojūčių pelkes, kur galiausiai turi prabilti apie jausmus, kas nėra labai paprasta. Kitaip tariant, Lauros Garbštienės kūriniai su manim kažką nuveikia. Verčia patirti. Ir kažkodėl aš ja pasitikiu. Matyt, todėl, kad juose niekad nejaučiau smurto, o tik bandymą suprasti, mažų mažiausiai - norą pasidalinti rezignuoti privertusiu nesuprantamu potyriu.

 

Antra priežastis - vienas kolega įtikino, kad kritiko, kaip nepriklausomos institucijos ir galimo įtvirtinimo mechanizmo, pareiga yra rašyti apie tuos, kurie, jo manymu, verti dėmesio. Įtikino, kad galbūt tai irgi gali kažką nuveikti.

 

Proga pasitaikė per galerijos „Vartai“ organizuojamą parodų ciklą „Artscape“. Mat paeiliui pristatant Europos kultūros sostinių menininkus, šių kūryba grupuojama su kūrybos principais ar temomis kuo nors panašiais Lietuvos menininkais. Turiu pripažinti, kad lankydama „Artscape“ parodas pamačiau įdomių menininkų iš svetur, bet labiau vis dėlto džiaugiuosi dėl galimybės solidžiau pristatyti savuosius. Galerija buvo priversta akyliau pasidairyti aplink ir atrasti alternatyvesnių kūrėjų, kuriems visai be reikalo anksčiau nebuvo skirta pakankamai dėmesio.

 

Taigi visą rugpjūtį Laura dainavo „Vartų“ galerijos galinėje salėje šalia irgi muzikalių portugalo Joåo Paulo Feliciano kūrinių.

 

Videodarbo pavadinimas - „Brėmeno muzikantai“ - mintis akimoju nukelia į populiarią pasaką apie nusenusius gyvulius, kurie išėjo uždarbiauti į Brėmeno miestą, ketindami tapti cirko artistais (jais niekad netapo) ir tiesiai iš jos nurodo į žymią lenkų videomenininkės Katarzynos Kozyros skulptūrą iš tikrų iškamšų „Gyvulių piramidė“ (1993 m.). Garbštienės kūrinyje niekas nieko tiesiogine žodžio prasme neskerdžia vardan gražios žvėrelių piramidės, kaip Kozyros videodokumentacijoje, bet kūrinio struktūra irgi yra piramidinė, tik sudaryta iš frazių, irgi turi paslėptą bjauriąją pusę. Abu kūriniai kalba apie gražiai iškimštą žmogišką žiaurumą. Abu žeidžia.

 

Menininkė, stipriai linkusi į performatyvumą (o būtent - kūrinius patirianti ir įgyvendinanti savo pačios kūnu), yra dainavusi ir anksčiau. Aną įsimintiną kartą kūrinyje „Trise“ (2006 m.) ji giedojo psalmę arabų kalba, šios nesuprasdama - intuityviai tikėdamasi, kad žodžiams atgyti galbūt užtenka garso, nevengdama visų prasmės prasilenkimų ir išsiliejimų neįgudusioje tai kalbai burnoje. Šį kartą „Brėmeno muzikantuose“ ji vėl dainuoja ne sava kalba - vokiškai. Tačiau čia dainos tekstas yra jos pačios sudėtas iš to krašto politinių partijų rinkimų į vietos savivaldybę lozungų. Pastarieji, žinoma, naivūs ir buki, bandantys apeliuoti į paprasto žmogaus širdį: „Su mumis ateina platūs užmojai“, savanaudiškais tikslais besibraunantys į privačią erdvę: „Ateitis prasideda namuose“, šį bei tą atskleidžiantys apie vokiečių tautos savivokos skaudulius: „Norime, kad ši tauta būtų taikinga“, ir kompleksus: „Norime, kad ši tauta niekada netaptų silpna, bet būtų stipri, todėl turite grūdintis nuo pat jaunystės“ - ataidi išsigalvotų arijų mentaliteto atodūsiai. Menininkė kelias frazes įterpė ir iš Leni Riefenstahl „Valios triumfo“.

 

Abstrakcijų rinkinėlis nemažiau juokina, kaip ir liūdina. Beprasmybės jausmas plečiasi sparčiai kaip rudens sutemos, nors menininkė dainuoja nesityčiodama, o absoliu čiai rimtu veidu ir netgi su širdingu įsijautimu. Dar rimtesni atrodo trys akompanuojantys muzikantai. Regis, visi atlikėjai visomis išgalėmis (kūno kalba, nuoširdumu, energingumu) bando suteikti žodžiams prasmę. Gydo, slaugo dainos tekstą. Bet jis vis tiek atrodo miręs. Kaip ir Kozyros neva tai gyvybingai suręstos iškamšos.

 

Vienu sakiniu - naivi mergaitė (kaip įvaizdis) suokia didžių vyrų melą, nuo kurio pykina. Ir, žinoma, tai daro tyčia. Strategija patikrinta - pasiduok sistemai ir jos pačios metodais sugriauk ją iš vidaus. Žaviausia, kad politikos kaukės įtrūkiai atidengiami be kovojimo, o priimant. Na, šiek tiek pamanipuliuojant brukamų frazių eiliškumu. Menininkės sąmoningumą galima pajusti ir iš paskutinės frazės pasirinkimo: „Ir žinau, kad kitaip negali būti.“

 

„Brėmeno muzikantus“ stipriu kūriniu daro situacijos siurrealumas - nesuderinamų elementų jungimas: politika ir nuoširdumas, populiarioji kultūra (TV videoklipo žanras) ir nepakeliamos temos: nacijos kaltės jausmas, absurdo atodangos. Po Lauros Garbštienės kūrinių peržiūros visuomet pajuntu dėkingumą, kad ji sugebėjo artikuliuoti klampias ir nepatogias nuojautas. Specialistai sako - įvardinimas padeda. Šiuo atveju geriau būtų sakyti - įvaizdinimas.

 

Mane pasiekė nuogirdos, kad Vakarų pasaulio raštingumas mąžta (ir visai ne dėl imigrantų antplūdžio), o tai reiškia, kad vėl grįžtame labiau prie vaizdinės komunikacijos. Todėl gebėjimą taikliai įvaizdinti, manau, vertėtų laikyti itin aktualiu.

 

Gaila tik, kad parodos metu nevyko jokia politinė rinkiminė kampanija. Būtų visai į dešimtuką

 

*  *  *

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.