Kruvinas saldus tortas

Živilė Pipinytė
Quentinas Tarantino neslepia, kad didžiausias kino teikiamas malonumas – galimybė sukurti alternatyvią tikrovę, kurioje viskas yra įmanoma. Kaip ir Hitchcockui, kinas jam yra ne gyvenimo, o torto gabalas. Tiksliau, žaidimo, į kurį įsijautę dideli ir maži berniukai būtinai pasijus laimingi.


Nors naujausias Tarantino filmas „Negarbingi šunsnukiai“ („Inglourious Basterds“, JAV, 2009) pasakoja apie siaubingus dalykus – Antrąjį pasaulinį karą, žydų žudynes ir prievartą, vis dėlto jis spinduliuoja begalinį džiaugsmą ir laimę. Laimę būti kino teatro salėje. Džiaugsmą kurti kiną, būti anapus tikrovės ir ją keisti, kaip panorėjus. „Negarbingi šunsnukiai“ yra pasaka, kurioje viskas įmanoma: ne tik rašybos klaidos pavadinime, bet ir visai kitokia Antrojo pasaulinio karo pabaiga.

 

Filmas prasideda „pasakiška“ nuoroda: „Kartą okupuotoje Prancūzijoje...“, kuri Tarantinui ir kitiems sinefilams iškart primins ne tik palaimingą vaikystę, bet ir spagečių vesternus, Sergio Leone, trumpai tariant, didelį sinefiliškų malonumų gabalą. Tas žaidimas kino aliuzijomis (prancūzų poetinio realizmo, Leni Riefenstahl ir vokiečių propagandinio kino, 7-ojo dešimtmečio vesternų, amerikiečių filmų apie karą, etc, etc) nesibaigs iki pat filmo pabaigos. Šia prasme Tarantinas lieka ištikimas sau. Net daugiau. „Firminiai“ Tarantino herojų monologai šįkart taip pat beveik išimtinai apie kiną, o personažai – karininkai, šnipai, šiaip žmonės visi yra kino gerbėjai, kritikai, žvaigždės. Net smuklėje kortomis žaidžiantys vokiečių kareiviai sprendžia šaradas apie kiną. Kinas Tarantino filme yra visur, kiekviename žingsnyje, o ne tik Paryžiaus kino teatro, kurio savininke tampa žydaitė Šošana (Melanie Laurent), salėje.

 

Tačiau negalėčiau teigti, kad Tarantino stilius išliko visai nepakitęs. Žinoma, „Negarbingi šunsnukiai“ – tai ir pastišas, ir meilės kinui prisipažinimas, ir žaidimas įvairiais stiliais, tik kodėl nuolat buksuoja pasakojimo tempas? Ilgos statiškos scenos nuo pat filmo pradžios, kai esesininkas Landa (už šį vaidmenį Christopheris Waltzas tikrai nusipelnė Kanų geriausio aktoriaus prizo) prancūzų valstiečio namelyje sadistiškai mėgaujasi naminiu pienu, žinodamas, kad netrukus prasidės žudynės, klampina „Negarbingų šunsnukių“ veiksmą. Kitą vertus, jokio veiksmo lyg ir nėra. Siužetas apie amerikiečius kareivius žydus, kurie vadovaujami žiauriojo Aldo (Brad Pitt), už fronto linijos žiauriai naikina nacius, nuiminėja jų skalpus, pjausto ant kaktų svastikas ir t.t., gana dirbtinai montuojamas su Šošanos, kuriai vienintelei pavyko ištrūkti iš Landos susidorojimo, istorija. Šošana, sužinojusi, kad jos kino teatre Paryžiuje įvyks vokiečių propagandinio filmo, į kurį atvyks visa vokiečių nacių grietinėlė – Hitleris, Goeringas, Gebbelsas, premjera, nusprendžia atkeršyti ir susprogdinti kino teatrą kartu su piktadariais. Abi linijos tokios naivios, kad nejučia pradedi prisiminti anekdotus apie amerikiečių istorines žinias. Prieš kelias dienas vienoje televizijos laidoje mačiau, kaip Vašingtone istoriją studijuojantis amerikietis į klausimą, kur prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, ilgai mąstė ir atsakė: „Kažkur Europoje“.

 

Kita vertus, tas Tarantino naivumas yra sąmoningas ir kartu provokatyvus. Jis provokuoja savo žiūrovus amerikiečius ilgais dialogų vokiečių ir prancūzų kalbomis intarpais. Jis provokuoja savo dinamiško, idealaus ritmo kino gerbėjus, ir sugrąžina juos į „seno gero“ tėtušių kino laikus, kai filmus kurdavo ilgai, paviljonuose statydavo solidžias dekoracijas, epizodai būdavo filmuojami ilgais statiškais bendrais planais, o psichologizmas ir istorinis autentiškumas nebuvo net istorinio filmo siekiamybė.

 

Tačiau „Negarbinguose šunsnukiuose“ tas akivaizdus neistoriškumas, deja, pamažu nusveria viską. Tarantino jį suvokia kaip savotišką kompensaciją – idealų kerštą už viską, kas nepataisoma, neatlyginta iki šiol, neužmiršta. Ir kaip dar vieną įrodymą, kad kine įmanoma viskas. Ir net karas gali baigtis „teisingai“. Gal todėl „Negarbingus šunsnukius“ daug maloniau žiūrėti, nei apie juos rašyti. Juk, pagaliau, kinas yra tikresnis už gyvenimą.

 

*  *  *


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.